Susipažinau su vaikinu, santykiai klostėsi gerai, kartu apsigyvenome, abu dirbome ir ramiai sau gyvenome. Tačiau viskas pasikeitė, kai pastojau, jo elgesys tapo labai keistas, vakarais jis išeidavo neva kažkur padirbėti ar į garažą pasikrapštyti prie automobilio, dar vėliau sugebėjo ištuštinti mano banko sąskaitą, o man susikrovus daiktus atsiprašinėjo, kad daugiau tai nepasikartos ir aš naiviai tuo patikėjau.
Vėliau mane ir tėvus įtikino, kad nupirko butą išperkamosios nuomos būdu, į kurį mes įsikėlėme 2014 metų sausį. Kadangi pradiniam įnašui jam trūko pinigų, dėl to ir buvo ištuštinta mano banko sąskaitą, pasiskolinta iš mano tėvų – juk šeimai reikia būsto, o tuo labiau, kai laukiamasi mažylio. Įsikūrėme bute kaip savame, aš toliau dirbau, jis taip pat kasdien išeidavo į darbą, nors pinigų į namus neparnešdavo, savo uždarbį į butą investavo, bet kai pati dirbau ir užsidirbau, tai per daug ir neklausinėjau, nes moku savimi pasirūpinti ir save išlaikyti (nors buvo taip, kad besilaukdama išlaikiau ir vyrą).
Įprasta, kad vaikas turi gimti santuokoje, tad pavasarį Santuokos rūmuose ištardama taip, apverčiau visą savo gyvenimą aukštyn kojomis. Po vestuvių svečių dovanotus pinigus padėjau bendram naudojimui, o kitą dalį – vaiko kraiteliui, gimdymui, bei taupymui, tačiau vyras nieko neatsiklausęs visus pinigus pasiėmė, o paklaustas, kur išleido, pasakė, kad sumokėjo įmoką už butą, nori kuo greičiau išpirkti būstą, kad jis būtų tik mūsų. Kur iš tiesų išleisti visi pinigai, net šiandien nežinau, tiesiog išgaravo.
Gimus dukrytei situacija dar pablogėjo, nes jis pinigų į šeimą kaip nenešė, taip ir toliau nenešė, tad man teko išlaikyti jau trijų asmenų šeimą vienai. Susispaudus tai įmanoma, nes mano darbo užmokestis buvo geras, tad ir „Sodros“ pašalpa – tokia pati. Tačiau teko keisti banko kortelės PIN kodus, nes vyras sugebėdavo ištuštinti sąskaitą, mano tėvų mažajai dovanotus 1000 dolerių išleisti, grynų piniginėje ar šiaip namuose buvo neįmanoma turėti, nes viską jis susirinkdavo, net šeimos banko taupyklę sudaužė.
Logiška, kad gyvenant ir savo reikmėms reikia pinigų, tačiau dirbi ir užsidirbi, o ne šitaip savavališkai ir savanaudiškai elgiesi. Galiausiai neištvėrusi nuo rudens persikėliau gyventi pas tėvus ir į Vilnių grįždavau tik kai mažajai reikėdavo pas gydytojus, vyras likęs Vilniuje dirbo, nors kaip pinigų neturėjo, taip ir neturėjo. Neužteko jų net kurui, kad atvažiuotų mažosios aplankyti, reikėdavo pinigų pervesti. Kai išvykau pas tėvus, paskelbiau ultimatumą, kad negrįšiu, kol nebus buto dokumentų.
Galiausiai 2015 metų sausį įspraustas į kampą, kai tiek aš, tiek mano tėvai, kurie jam skolino pinigus, ėmė rimtai reikalauti buto dokumentų, jo melas išaiškėjo – buto nėra, nebuvo ir nebus. Jaučiausi apgauta, bet savijautą dar labiau blogino, kad apgauti liko mano tėvai ir tik dėl mano kaltės, nes pasirinkau vyrą-aferistą. Susipakavau bute buvusius daiktus, tėčio draugas padėjo juos visus pervežti į tėvų namus, kur jau ilgą laiką ir taip su mažąja gyvenome, tad po viso melo, norėjosi tik išsiskirti ir padaryti tai civilizuotai.
Žinoma, pasikonsultavau su teisininke, sužinojau, ko reikia, norint išsiskirti bendru sutarimu, kad nereiktų mokėti žyminio mokesčio ir skyrybos nieko nekainuotų. Jau 2015 m. vasarį dokumentus buvau suruošusi, tačiau reikėjo vyro patvirtinimo, o kol sulaukiau jo parašo ir notaro tvirtinto asmens dokumento nuorašo, atėjo ir 2015 metų balandžio 22 d. Tikėjausi, kad viskas tuo ir baigsis, tačiau tai – tik chaoso pradžia. Teismas prašė papildyti skyrybų bylą, nes paaiškėjo daugybė vyro skolų, apie kurias aš nieko nežinojau ir jos tęsėsi dar nuo senų laikų, kai mes nebuvome net pažįstami, o jis visa tai sugebėjo gražiai nuslėpti.
Žinoma, papildomų dokumentų jis per nurodytą terminą nepateikė, tad teko ieškotis advokatės, kuri ruoštų skyrybų dokumentus iš naujo, tik šį kartą jau mano iniciatyva, šiuo atveju teko sumokėti žyminį mokestį bei 700 eurų už skyrybų dokumentų parengimą ir atstovavimą teisme, iš viso sumokėjau 850 eurų. Tai daug ar mažai, kai vyras prie vaiko išlaikymo neprisideda, lieka spręsti jums. Dokumentai skyryboms ruošiami ir lyg perkūnas iš giedro dangaus – dar vienas siurprizas.
2015 metų liepos 10 d. nuo mano vienintelės turimos banko sąskaitos buvo nurašyti visi pinigai ir uždėtas sąskaitos areštas. Apie tai sužinojau penktadienio vakarą, nuėjusi į parduotuvę nupirkti mažajai varškės sūrelį. Norėjau atsiskaityti banko kortele, tačiau pardavėja pasakė, kad sąskaitoje nepakanka lėšų. Iš pradžių nustebau ir nepatikėjau, pamaniau, kad klaida, tačiau padaviau eurą grynais ir sulaukusį grąžos išskubėjau namo tikrinti savo el.bankininkystės. Pagal išrašą pamačiau, kad sąskaitą ištuštino viena iš Vilniaus antstolių kontorų.
Penktadienis lyg tyčia, nieko neišsiaiškinsi, niekas nedirba ir keisčiausia, kad nebuvau informuota, nors mano deklaruota gyvenamoji vieta nesikeitė nuo pat gimimo. Pirmadienį nuo pat ankstyvo ryto atvykusi į Vilnių laukiau prie antstolės durų, kad išsiaiškinčiau, kodėl mane ir 14 mėn. dukrytę visam savaitgaliui paliko be cento kišenėje. Atsidarius antstolių kontorai iš antstolės padėjėjos sužinojau, kad jie turi mano pasirašytą vekselį, aš nurodyta kaip laiduotoja, nors tokio dokumento nesu gyvenime pasirašiusi ir net akyse mačiusi. Antstolei palikau prašymą atstatyti lėšas ir nuimti sąskaitos areštą, nes tai mano vienintelė turima banko sąskaita, į kurią pervedama motinystės pašalpa. Tad liepos 14 d. pinigai buvo sugrąžinti – tik 4 dienos be galimybės pasinaudoti savo pinigais vienai auginant dukrytę. Tai ilgas laiko tarpas, ar ne, spręskite patys. Kadangi vekselis suklastotas, mano parašas į maniškį net nepanašus, žmogaus, kuris skolino mano vyrui, net nepažįstu ir nesu mačiusi, o vekselio pasirašymo metu aš jau seniai Vilniuje nebegyvenau, turiu net liudininkų, tad kreipiausi į policiją.
Liepos 20 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl dokumentų klastojimo. Ikiteisminis tyrimas vyksta, raštas ir parašas net plika akimi matosi, kad ne mano, tad mąsčiau, kad informuosiu antstolius pateikdama prašymą sustabdyti procesinius veiksmus, kol vyksta ikiteisminis tyrimas, ir sau ramiai lauksiu tyrimo pabaigos, kol būsiu pripažinta nukentėjusiąja ir jokios materialines žalos nepatirsiu. Tačiau anaiptol, antstolis mano prašymo netenkino, nes ikiteisminis tyrimas jiems kaip nulis, jiems galioja tik teismo sprendimas. Taigi, kol nesibaigė terminas, turėjau pateikti dokumentus teismui dėl antstolio veiksmų apskundimo ir sužinojau, kad tyrime atlikus dokumentų poėmį antstoliai privalėtų stabdyti procesą, tad susisiekiau su tyrėja pasitikslinti, kas daroma ir kaip vyksta ikiteisminis tyrimas. Sužinojau, kad tyrimo eigos man negali komentuoti ir neturi laiko kalbėti.
Dokumentų poėmis neatliktas ir neaišku, ar bus atliekamas, tad realaus pagrindo, kad teismas stabdytų antstolio veiksmus, iki šiol neturiu, lieka tik išvardinti aplinkybes, kad dokumentas suklastotas, parašas ne mano, skolinusio asmens aš nepažįstu, vekselio sudarymo metu negyvenau Vilniuje, viena auginu dukrytę, pajamos mažos, vyksta skyrybų procesas, ir naiviai tikėtis, kad teismas pasigailės, o realiai – sulaukti neigiamo teismo sprendimo ir vėl skųsti aukštesnei teismo pakopai, tikintis, kad prokurorė ir tyrėja pamatys, kad dokumentų poėmis būtinas. Nors man nesuprantama kaip gali būti atliekamas tyrimas neturint originalių dokumentų. Visa tai – pasaka be galo ir nebūtų verta šios karuselės net užsukti, jei nedirbčiau. Kadangi antstoliai labai greitai suuodė, kad dirbu, darbovietė gavo nurodymą dėl skolos išieškojimo, tad nebegaliu net dirbti pilną darbo dieną ir savarankiškai savo dukrytės išlaikyti, nes tiesiog neturėčiau iš ko Vilniuje pragyventi.
Matematika labai paprasta: uždirbant 600 eurų per mėnesį antstolis išskaičiuotų 257,50 eurų, o pragyvenimui (butui, komunaliniams, maistui ir auklei, nes valstybinio lopšelio negaučiau, kadangi darbo užmokestis nemažas, oficialiai dar neišsiskyrusi) lieka 342,50 eurų. Kaip iš už tiek gyventi su 15 mėn. dukryte? Pinigai, kuriuos uždirbu, man svarbūs ir reikalingi šiandien, nes aš galiu ir dieną ar dvi nevalgyti, bet mažajai negaliu pasakyti, kad šiandien neturiu, už ką valgyti nupirkti. Džiaugiuosi tuo, kad mano viršininkas – nuostabus ir supratingas žmogus ir tam, kad neprarasčiau darbo, leido man dirbti nuotoliniu būdu po valandą per dieną. Tai neleidžia užsidirbti, tačiau galiu gyventi pas tėvus (nereikia mokėti nuomos, samdyti auklės ir niekada nebūsiu alkana), kurie padeda mums išsilaikyti, o ir antstoliams nuo mano darbo užmokesčio bus nuskaičiuojama tik apie 20 eurų kas mėnesį. Labai tikiuosi, kad ikiteisminis tyrimas pasibaigs greičiau, nei iš mano darbo užmokesčio bus išskaičiuota visa 1500 eurų suma. Iki šiol nežinau, kas atlygins patirtą materialinę žalą, nes dėl to vėl teks kreiptis į teismą, tad kiek tai kainuos, net bijau pagalvoti, o ir sveikata bei jėgos silpsta.
Atrodo, Lietuvos teisingumo sistema labai paprasta – neturi pinigų, nebus ir teisybės. Arba neturint pinigų, ir teisybė ne tavo pusėje, o jei ir tavo, tai teks labai ilgai jos laukti. Dar labiau plaukai ima šiauštis, kai pamąstau apie visą situaciją ir kiek mano vyras dar tokių vekselių gali būti paleidę po Lietuvą ir kiekvieną kartą – vis ta pati karuselė, minant teismų slenksčius, eikvojant savo sveikatą, laiką ir pinigus. Tai naujas sukčiavimo būdas, kuris gali sugadinti arba apkartinti bet kurio gyvenimą visai apie tai neįtariant. Kol kas man lieka sulaukti skyrybų proceso bei ikiteisminio tyrimo pabaigos, perėjus tikriausiai visas teismų pakopas susigrąžinti antstoliui išmokėtus pinigus ir mąstyti apie gyvenimą toli nuo Lietuvos teisingumo sistemos bei vyrų aferistų. Viena padaryta klaida kainavo sveikatą ir galimybę dirbti bei užsidirbti. Pamoka visam gyvenimui ir iki gyvenimo pabaigos – liksiu sau ištikima bei kartosiu, kad nėra nieko geriau nei gyventi vienai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Ar antra pusė reikalinga tam, kad būtum laimingas? Visi, jos ieškantys, choru tikriausiai išrėktų garsų „Taip!“, o ją turintys suabejotų – juk problemos kyla, sunkumai gyvenime pasitinka, nepaisant to, esi vienas, ar ne. O juk bėdas gali ir sukelti ir tas vienintelis ar vienintelė, kurio taip intensyviai buvo ieškota... Pažįstamas jausmas?
Pasidalinkite savo istorijomis el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vienas“ arba spausdami pilką mygtuką čia iki rugpjūčio 31 d. Konkurso prizas – „iPad Air“ planšetė.