2017 m. vasarą Kultūros ministerija organizavo idėjų konkursą, tačiau jis buvo skirtas tik menininkams. Mat 2017 m. paskelbtame kvietime buvo aiškiai parašyta: „Kultūros ministerija kartu su Šiuolaikinio meno centru kviečia menininkus ir jų kolektyvus [pabraukta mano] dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse, skirtose kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialo Lukiškių aikštėje Vilniuje idėjoms plėtoti“.
Neaišku, ar pagal konkurso nuostatus turėjau teisę teikti idėjos eskizą Lukiškių aikštės memorialo kūrybinėms dirbtuvėms. Vis dėlto, kadangi dar 2013 m. naujienų portale Lzinios.lt, straipsnyje „Nauja – tai gerai užmiršta sena!“, esu paskelbęs idėją, kokio centrinio paminklo reikėtų Lukiškių aikštei, savo siūlymą su atnaujintais komentarais 2017 m. liepos 20 d. nusiunčiau Kultūros ministerijai, kuri persiuntė ŠMC kūrybinių dirbtuvių ekspertų komisijai. Ar ta mano pasiūlyta idėja Lukiškių memorialo kūrybinėse dirbtuvėse svarstoma buvo, nežinau. Formaliai ji net galėjo būti nesvarstoma, nes neturiu menininko statuso.
Dabar toliau apie pačią idėją. Esu istorikas, dėl to dirbdamas su istorine mokomąja literatūra atkreipiau dėmesį, kad gerų paminklinių idėjų galima rasti ir praeityje. Viena iš mane sudominusių grafinių idėjų yra paimta iš Juozo Jurginio 1958 m. „Lietuvos TSR istorijos skaitinių“ viršelio. Tai dailininko V. Banio iliustracija (1 pav.).
Jos idėja galėtų būti panaudota pretenzingo paminklo koncepcijai. Mano siūlymas būtų įamžinti Lietuvos karžygio ir Tamsos riterio kovą – dinamiška kompozicija, kurioje dominuoja šviesusis baltas ginkluotas raitelis (jei norite – Vytis), įveikiantis tamsųjį priešą. Lietuvos karžygį galima būtų traktuoti ir kaip raitą Leitį / Lietį, pažymint, kad leičių / liečių koncepcija istoriografijoje pastaraisiais dešimtmečiais bandoma pagrįsti ir patį Lietuvos vardo atsiradimą. „Lietos vyras“ yra sutinkamas Simono Daukanto 1845 m. išleistoje knygoje „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“. Pirmasis lietuviškai rašęs istorikas rėmėsi istorijos šaltiniais ir senosiomis liaudies karo dainomis. Daugiskaita „lietos vyrai“ yra vartojęs ir vyskupas Motiejus Valančius. O kunigas Aleksandras Burba savo 1889 m. paskelbtoje poemoje „Senkaus Jurgis“ rašė: Ir auginkit lietos vyrus tautą kas suglaustų / Kad Lietuva koźno szirdyj karsztą meilę jaustu. Paminklas simbolizuotų ne tik kovą dėl Lietuvos laisvės, bet ir kovą dėl Lietuvos valstybės sukūrimo ir atkūrimo apskritai.
Šviesųjį ginkluotą raitelį būtų galima padaryti iš balto marmuro, sidabro ar sidabruoto metalo, o tamsųjį iš tamsintos bronzos ar kitos medžiagos. Čia reikėtų konsultuotis su specialistais. Dailininko V. Banio iliustracija atspindi XX a. 6-ojo dešimtmečio grafinio dizaino supratimą, dėl to nebūtina jį kartoti, o paėmus bendrąją idėją kurti naujo dizaino kompoziciją. Lietuvių raitelis galėtų turėti, mano supratimu, senuosius išskirtinius ženklus, pavyzdžiui, Gediminaičių stulpus ir t. t. kaip aprangos ir ginkluotės elementus. Tamsusis raitelis, simbolizuojantis Lietuvos priešus, nebūtinai turi atrodyti kaip kryžiuotis, kas ideologiškai ir politiškai buvo aktualu sovietmečiu, kai minėta viršelio iliustracija buvo sukurta. Galimas dalykas, kad perspektyvią pagrindinę idėją dailinkui suteikė pats skaitinių autorius istorikas Juozas Jurginis, turėjęs tada, žinoma, savų užmačių Lietuvos valstybingumo istorinio interpretavimo prasme.
Paminklinė kompozicija būtų labai pretenzinga, kurią realizuoti meniškai ir techniškai būtų nelengva. Vis dėlto jei yra galimas vieno Vyčio paminklinis projektas, tai dviejų ginkluotų raitelių kompozicija būtų irgi įmanoma. Be to, turėtų gerai žiūrėtis iš visų pusių apeinant. Tad kam mums kartoti kitus, jei turime iš anksčiau visai neblogų originalių idėjų? Tereikia jas atgaivinti!
Vien ginkluoto raitelio ar valdovo ant žirgo monumentas nepasižymėtų originalumu. Pavyzdžiui, Uzbekijos sostinėje Taškente nuvertus paminklą Karlui Marksui 1993 m. buvo pastatytas paminklas Amirui Temurui (2 pav.).
Prisiminkime ir „varinį raitelį“ – iš tamsintos bronzos išlietą Rusijos caro Petro I ant žirgo paminklą Sankt Peterburge (3 pav.).
O Lenino gimtajame mieste, kuris anksčiau vadinosi Simbirsku, o dabar Uljanovsku, Lenino gimimo šimtmečio jubiliejui skirtoje aikštėje, valdžia 2008 m. pastatė paminklą miesto įkūrėjui Bogdanui Chitrovo, kuris žvelgia į tolį, sėdėdamas ant žirgo (4 pav.).
Rusijos Sovietinės Federacinės Socialistinės Respublikos sudėtyje buvusios autonominės respublikos taip pat stengiasi neatsilikti, kai kurios sugebėjo jau anksčiau pasistatyti reprezentacinį raitą ginkluotą didvyrį. Antai, Čiuvašijoje, Čeboksarų mieste, dar 1960 m. buvo pastatytas paminklas iš gipso komunistų išaukštintam Rusijos pilietinio karo herojui Vasilijui Čiapajevui, iškėlusiam geležinį kardą. 1984 m. šis paminklas kapitališkai restauruotas, visą jį išliejant iš bronzos.
O RSFSR Baškirijos autonominės respublikos sostinėje Ufoje dar 1967 m. buvo pastatytas paminklas XVIII a. baškirų herojui Salavatui Julajevui. Turime įdomų atvejį, nes paminklo stilizuotas atvaizdas dabar yra į Rusijos Federaciją įeinančios Baškortostano Respublikos valstybinio herbo centre. Ko gero taip yra lengviau padaryti – paminklą perkelti į herbą, o ne atvirkščiai, t. y. paminklą daryti iš plokštuminio herbinio atvaizdo.
Kam nepatinka klasikinio realistinio stiliaus raitelis – vyras ant žirgo, gali nukeliauti į Gruziją, Svanetijos regiono sostinę Mestiją, pasižiūrėti 2012 m. oficialiai atidengto paminklo Gruzijos valdovei Tamarai, mirusiai XIII a. pradžioje. Nors jis atrodo labai jau neįprastai, sukėlė nemažai kontroversijų, tačiau kaip skelbiama, skulptoriaus buvo sukurtas pagal senoviškus eskizus.
