Žinoma, pastarajam teiginiui atsiras prieštaraujančių, tačiau pavyzdžiai – iškalbingi. Be to, „istorinė amnezija“ būdinga daugeliui pasaulio kraštų. Tam tikrų faktų/epochų eliminavimas iš bendrojo istorinio konteksto gyvavo nuo seniausių laikų, pvz., vėlyvojoje Antikoje, Ispanijos rekonkistos, Anglijos reformacijos ar Prancūzijos revoliucijos periodais. Senųjų kultūrų naikinimas tobulai užtikrino nukariautų žemių ideologinį pavergimą arba kintančius politinius viražus. Žmonijos atmintis nėra amžina, todėl vandalizmo aktai, istorijos „karpymas“ per kelias kartas užsimiršta, ypač jei valdantis sluoksnis taiko intensyvų spaudimą.
„Istorinė užmarštis“ daro tautą pasyvią ir lengviau pasiduodančią adaptacijai. O tai matyti Abiejų Tautų Respublikoje, kur polonizacija bemaž ištrynė dualistinės valstybės sąvoką ir sukūrė „unitarinę Lenkiją.“
Anot A. Kulakausko, „Lietuvos bajorija XVII a. pab. nustojo kėlusi LDK suverenumo klausimą ir susitaikė su Lenkijos karalystės vardo padėtimi.“ Žinoma, kriziniais epizodais istorinė Lietuva atgimdavo, tačiau jiems praslinkus vyravo štilis. Abejingumas Lietuvos istorijai ypač atsiskleidė XIX a. pr. mokyklinėse programose. Antai, lietuvių kultūros veikėjas Dionizas Poška piktinosi vadovėlių turiniu: „turime kunigo Teodoro Wagos Lenkijos istoriją mokykloms 1818 m. išleista, in octavo, apimančią iki 400 puslapių ir gana išsamią. Bet toje knygoje visa mūsų Lietuvos istorija sutalpinta trijuose puslapiuose ir tai dar labai stambiu šriftu.“ Kitaip tariant, mažinant Lietuvos istorijos dėstymą mokyklinėse programose stiprinta lenkiška dvasia, o „lenkų istorija vadinta gimtojo krašto istorija.“
Tad nenuostabu, jog XX a. pr. mąstymui padaryta intelektualinė žala, juntama net dabartinėje mūsų visuomenėje.
Sklaidant šiuolaikines Lietuvos istoriją apžvelgiančias monografijas šokiruoja neproporcingas siužetas. Deja, lietuvių akademikai brangina tik du laikotarpius: viduramžius ir tarpukarį. Tuo tarpu atkarpa skirianti šias dvi epochas gėdingai užmirštama. Tą pastebi net dabartinis šalies prezidentas Gitanas Nausėda dar 2013 m. žurnale „Valstybė“ rašęs: „kai kurie garbingais akademiniais titulais pasidabinę „mąstytojai“ prieina prie išvados, kad lietuvių tauta apskritai išniro iš nebūties... XIX a. ir tik dėl religinio judėjimo. Ačiū Dievui, kad bent ne 1990-aisiais!“ Žvelgiant į tokius drastiškus „istorijos karpymus“ užplūsta prieštaringi jausmai.
Maža to, lietuvių negebėjimas kritiškai analizuoti Pirmosios Lietuvos Respublikos periodo kelia nuostabą. O jei kritika sušmėžuoja – šiurkščiai nutildoma. Taigi ar lietuviui istorija išties tokia svetima, ar tai paprasčiausių įsisenėjusių stereotipų nuotrupos? Beje, vieno laikotarpio idealizavimas primena dabartinę Didžiąją Britaniją, kurios gyventojų sąmonėje įsitvirtinęs „teisingos ir dangiškos“ britų imperijos įvaizdis; jam susiformuoti padėjo rašytojas Radjardas Kiplingas. Britai atsisako girdėti apie krauju plūstantį imperijos drakoną, godžiai rijusį užkariautus kraštus. Todėl šiandien, naujieji istorikai mėgina šį stereotipą sugriauti, rašydami knygas, remiantis okupuotų šalių požiūriu bei žiaurumui neabejingų tautiečių atsiminimais.
Kaip teigia britų žurnalistė Yasmin Alibhai-Brown: „tie, kurie augome vienoje iš Britų imperijos žemių, buvome ne vien okupuoti ir pažeminti, bet taip pat „praplautomis smegenimis.“ Istorija imperijoje buvo griežtai kontroliuojama.“
Apmaudu, bet mums irgi vis dar sunku priimti faktą, jog didžiąją dalį šalies istorijos nurėžė patys lietuviai, kuriems romantizmu persmelkta atmintis buvo svarbesnė už realią tautos praeitį. Tautinio išsivadavimo herojai formuodami naująjį pasakojimą iš lietuviškos tapatybės išrovė laisvės ir teisės simbolius, viską apjungdami kalba bei liaudies kūryba. Taip netekome ne tik po Liublino unijos egzistavusios tariamai „lenkiškos“ istorijos, bet ir atsižadėjome dvarų kultūros. Jau vien ką reiškia Rietavo rūmų nugriovimas! To meto lietuvių kultūros veikėjai nelankė senųjų muziejų, nepripažino senosios dailės kūrinių bei dvarų paveldo nacionalinės kultūros savastimi ir lengva ranka numojo į užsienį išgabenamas meno vertybes, nors meno istorikas Paulius Galaunė skatino valdžią imtis operatyvių priemonių.
O juk buvo galima pasimokyti iš kaimynų; Latvijos vokiečių repatriacijai suaktyvėjus, 1918 m. įstatymiškai uždrausta iš šalies išgabenti kultūrinį turtą. Tai žinant nenorom peršasi lyginimas su nepriklausomybę atgavusia Indija, kuri nedelsiant puolė eliminuoti kolonijinę epochą. Šitaip Kalkuta, kadais multikultūrinis Azijos miestas, XX a. vid. išgyveno intelektualinį kataklizmą. Gatvės buvo pervadintos, skulptūros nuverstos, o iš knygų pašalintas miesto įkūrėjo brito Džobo Čarnoko vardas. Nacionalistus net reikėjo įtikinti, jog alegorinės skulptūros nevaizduoja memsahibs; šiandien ištrinta istorija vėl grįžta Indijon. Tad panašūs veiksmai būdingi daugumai iš didžiųjų imperijų išsivadavusių tautų.
Būtent taip ir Lietuva statė naują valstybę be senų pamatų. 1906 m. laikraštyje „Vilniaus žinios“ rašęs būsimas Lietuvos valstybės kontrolierius Justinas Zubrickas lygino šalį su ąžuolu. „Senas ąžuolas, katro šakos skėtėsi „nuo marių iki marių“ trandžių suėstas jau seniai nudžiūvo, o jo nubirusius lapus vėjas išnešiojo po visą pasaulį. Mes nemanome atgaivinti sauso kamieno, nerenkame jo nulūžusių šakų; tegu iš jų naudojasi kas tik nori ir gali. <...> Senąją, didžiąją Lietuvą <...> mes jau seniai palaidojome, apraudojome ir užmiršome.“ Ir niekas nepanoro išgirsti to seno ąžuolo šauksmo: „galime kalbėti įvairiomis kalbomis, bet jausti turime vienos motinos esą.“
Nors po šių įvykių praėjo daugiau nei šimtmetis, tačiau lietuvių elgesys nesikeičia. Anksčiau minėtame istorijos suvažiavime kalbėjęs istorikas Artūras Vasiliauskas pridūrė: „man LDK yra mūsų, tačiau ne mes.“ Bet jūs klystate! Lietuviai yra tauta, kurią sukūrė LDK ir ATR epochos, mes esame jų palikimas, o jie mūsų produktas. Taigi, lietuviai nemyli savo istorijos, nekenčia jos ir užuot didžiavęsi savo protėvių nuopelnais, šlovina tarpukariu primestą valstietišką būvį.
Liūdna, tačiau neturime nei vienos monografijos apie Vazų ar Saksų epochas, karaliaus Jono Sobieskio, Tado Kosciuškos, Jokūbo Jasinskio, Adomo Jurgio Čartoriskio ar Simono Konarskio biografijų. Nuo tarpukario nėra parengta naujos monografijos apie Čartoriskių giminę, o V. Drėmos rinktas archyvinis palikimas dūla istorijos instituto kabinete. Lietuvos leidyklos nesugeba išversti mūsų orientalisto Juozapo Senkovskio knygos „Fantastinės barono Brambeuso kelionės“ ar Teofilės Konstancijos Radvilaitės dienoraščio po Italiją (nors originalas saugomas Vilniaus universitete ir seniai publikuotas Lenkijoje). O ką jau kalbėti apie vangiai leidžiamus XVIII-XIX a. memuarus, kuriuos imanu suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų.
Lietuvos akademikai turbūt nėra girdėję ir „populiariosios istorijos“ žanro, kurį mėgsta vakaruose. O ir periodikos erdvėje neturime profesionalių, bet kartu įdomių istorijos žurnalų, kaip pvz., britiški „BBC History extra,“ „History Today,“ prancūziški „Le Figaro histoire,“ „Le Mode. Histoire & Civilisations,“ „Napoleon III. Le magazine du Second Empire,“ itališkas „Archeo.“ Apie tai diskutuojant su Lietuvos istorijos instituto darbuotoja, buvau jos tikinamas esą tokių žurnalų turime apsčiai, tačiau atlikęs tyrimą tą galiu drąsiai paneigti. Lietuviams siūlomi vos 5 istorinės krypties žurnalai iš kurių du priklauso „National Geographic“ ir juose pateiktos temos nesikoncentruoja išimtinai apie istoriją.
Likę trys priklauso „Iliustruotos istorijos“ grupei, kur straipsnių temos kartojasi, stilius gana vaikiškas, o ten rašantys lietuviai su istorija išvis neturi nieko bendra.
Mūsų istorinės knygos yra šaltos ir faktologinės, o kai kurie „specialistai“ užsiangažavę sovietmetyje; istorija jiems tik datos, faktai bei griežtai nustatytos prielaidos. Jie negeba jos paversti įdomia ir atvira plačiajai visuomenei, o panašius straipsnius peikia kaip „ne-istorinius.“ Žinoma, labiausiai intriguojantis faktas, jog mūsų didieji istorikai knygas leidžia „kažkam,“ nes knygynų jos taip ir nepasiekia. Šit, kelias knygas man asmeniškai teko lyg sovietmečiu įsigyti „iš po stalo,“ o kitos, rodos, išnyko miglose. Antai, istorikės Ramunės Šmigelskytės-Stukienės monografijos apie Oginskių giminę – praktiškai „auksinės vertės“, nes knygynuose jų nerasite. Be to, autorė apie šių platinimą 2014 m. elektroniniame laiške teigė „nėra informuota.“ Tiesa, ji žadėjo, kad vienos iš knygų „Mykolas Kleopas Oginskis: politikas, diplomatas, ministras ir jo pasų kolekcija“ platinimu knygynuose užsiims Rietavo muziejus. Bet... neužsiėmė!
Lygiai taip pat mūsų knygynų nepasiekė 2014 m. leidyklos „Santara“ išleistas Joachimo Liutauro Chreptavičiaus veikalas „Apie gamtos tvarką“ (pristatytas Minske), o pernai Minske pasirodžiusi Aleksandro Feduto knyga apie lietuvių kilmės visuomenės veikėją ir filomatą Pranciškų Malevskį neišversta lietuviškai, nors jos pristatyme dalyvavo grupė istorijos instituto narių ir kt.
Bet už vis labiau šokiruoja Vilniaus universiteto prof. dr. Arvydo Pacevičiaus knygų skaida, ypač vienos. Jo sudaryta „Butlerio kelionės į Italiją ir Vokietiją 1779–1780 metais dienoraštis“ vargiai yra skirtas lietuviškai rinkai, net jei atmesime faktą, jog projektas realizuotas su Torūnės universitetu. Nors knygos pavadinimas lietuviškas, bet tekstas lenkiškas, išskyrus menką santrauką knygos gale. Taigi kam ji skirta? 2014 m. pasiteiravus sudarytojo ar knyga nėra skirta vienai iš Lietuvos tautinių mažumų, gautas atsakymas. „Mielai skirčiau tekstą „vilniukams,“ bet jie iki tokių tekstų, deja, dar nėra pabudę. Lietuviškas pavadinimas žadina jų tautinę savimonę, o lietuviškas tekstas skirtas mokyti lietuvių kalbos Vilnijos mokyklose, ar ne?“. Trumpiau tariant, jeigu nemokate lenkų kalbos, jums ir knygų apie jūsų pačių istoriją skaityti nereikia. O už dėmesį buvau išvadintas tautininku.
Be to, sužinojau, kad knyga puikiai skaitoma ir įvertinta Lenkijoje. Įdomu, kad ši knyga, anot profesoriaus, visgi skirta plačiajai visuomenei, teoriškai Lietuvai („kur kertasi turistiniai maršrutai“) ir Lenkijai, bet praktiškai labiau tik Lenkijai, kur „ji jau išplatinta, o jeigu reiks, tai bus padidintas tiražas.“ Ir nors laiške sudarytojas gynėsi, kad ši „jau verčiama į lietuvių kalbą,“ bet greičiausiai vertimas dingo, nes po 5 metų, perskaityti valstybine kalba jos negalima. Et, sunkus vertėjų darbas! Beje, netrukus lietuviškai turintys pasirodyti Apolonijos Dalevskytės-Sierakauskienės prisiminimai, taip pat nėra unikalūs leidybine prasme, anot T. Bairašauskaitės „prieš 9 metus išleidome juos Varšuvoje, bet Lietuvoje net retas istorikas apie tai žino.“ Taigi džiugu girdėti, kaip lietuvių istorikai turtina Lenkijos knygynų lentynas, užuot gausinę mūsiškes.
Užtenka apsilankyti Suvalkų knygyne, kad pajustume kaip „istoriškai nesame mylimi“, mat jo stendai lūžta nuo įvairių laikmečių istorinių veikalų gausos.
Bet knygų leidyba tėra maža detalė milžiniškoje dėlionėje, rodančioje lietuvių neišprusimą istorijos moksle. Geriausiai ši ypatybė atsiskleidžia pianisto Roko Zubovo sukurtame „Čiurlionio kelio“ aprašyme. Jis teigia esą M. K. Čiurlionis „patį ryškiausią pėdsaką Lietuvos kultūroje palikęs kompozitorius <...> yra unikalus kūrėjas Europos meno istorijoje. Savo kūrybinių ieškojimų įvairiapusiškumu gali būti prilyginamas renesanso meistrams.“ Tokie teiginiai rodo R. Zubovo ribotą meno istorijos suvokimą ir greičiausiai nesugebėjimą perskaityti nei vienos Vlado Drėmos knygos, o gal ir apsilankyti Vilniaus paveikslų galerijoje, kur eksponuojami Lietuvos dailės šedevrai. Tiesa, nedaugelis lietuvių šiandien žino (kaip teko įsitikinti), kad tame muziejuje esama lietuvių dailės, o ne lenkų, nes mūsų dailė prasideda jau nuo išnykusių XV a. Trakų pilies freskų ir vis dar tęsiasi.
Ir tikrai, gerb. R. Zubovai, M. K. Čiurlionis nėra atskaitos taškas meno istorijoje ar juo labiau iškiliausias dailininkas Lietuvoje ar Europoje, nebent jūs eliminuojate XVIII-XIX a. meno istoriją; atimdamas iš tautos P. Smuglevičių, K. Rusecką, V. Smakauską, J. Oleškevičių ar J. Rustemą (nors graikų kilmės savo talentą skyrė Lietuvai). Tad Lietuvai reikia pasveikti nuo „čiurlionados“ ir atrasti kitus savo menininkus, kurie mūsų vardą Europoje garsino jau XVIII a. vid. Apmaudu, bet retas lietuvis išvardins bent tris garsius XIX a. mūsų tapytojus, rašytojus, o kiti stebėsis, jog Kauno M. Žilinsko galerija turi pasaulinio lygio kūrėjų darbus. Et, gėda šitaip teršti savą istoriją.
Pastaraisiais metais istorijos reprezentavimas Lietuvoje neretai verčia rausti. Mes arba lupame atminimo lentas, arba statome paminklus žmonėms, kurie su šalimi nieko bendro neturi, pvz., F. Zapai, Dž. Lenonui, L. Cohenui. Ironiška, bet Vilniuje jūs neišvysite klasikinių paminklų etmonams, trijų sukilimų vadams, valdovams, mecenatams ar dailininkams. Užtat daugelis siekia užtvindyti tėvynę Vyčiais kaip tarpukariu kiekviename kaime stovėjo po Vytautą Didįjį. Ar mūsų istorija tokia skurdi? Ar mes tiesiog negerbiame savo herojų? Juolab, skulptūrų griovimas nekeičia žmonių įsitikinimo apie konkrečių epochų asmenis. Tad nuvykus į užsienį neretai stebina, kaip ten gyvenantys žmonės jaučia bendrumą su praeitimi, mat jų aplinka prisotinta atmintinų detalių: nuo monumentų iki simbolių. Visgi miestų praeities satyra ypač atsiskleidžia per šventes. Pavyzdžiui, šiais metais minint Kauno gimtadienį Vilniaus gatvė tapo A. Smetonos alėja, mat organizatoriai greičiausiai nežinojo kokie istoriniai veikėjai iki tarpukario gyveno mieste. Taip, viename iš plakatų sužibo A. Smetona su riterio šarvais; toks įvaizdis perša miesto istorijos bei kultūros segregaciją ir kūrėjų intelektualinę tamsą.
Be to, lietuvius, kaip tautą, reprezentuoja tokios knygos kaip „Lietuvio kodas,“ kurios autorius siekia mus paversti žeminėse lindinčiais smirdančiais mužikais. O ir tokios laidos kaip „Istorijos detektyvai,“ „Lietuvos Kolumbai“ istoriją suvokia tik per du, jau anksčiau minėtus, periodus. Žinoma, LRT televizija, šiuo aspektu, stebėtis nereikia. Štai, 2014 m., visai Europai minint Didžiojo karo šimtmetį, LRT rodė futbolą ir nors susiekus su vadovybe, gavau atsiprašymą, tačiau dėmesys įvykiui neišaugo (karo baigties metinės nerodytos). Lygiai taip 2015 m. Lietuvos žiūrovai matė vieną trumpą reportažėlį apie 200-ąsias Vaterlo mūšio metines, o šįmet Normandijos išsilaipinimo 75-metį LRT užgožė spalvingu Vilniaus paradu.
Tad stengtis yra kur...
Antros dalies pabaiga