Atsivertė storą knygą, kur surašyta, už ką užsakytos mišios, kiek pinigų užsakovas paaukojo. Pamačiau – beveik visi po 100 eurų, tik keli – po 50. Aš irgi buvau pasiėmusi 50 eurų. Pasakiau mirusio vyro vardą, informavau, prieš kiek metų jis miręs. Ir dar prie to paties paprašiau, kad paminėtų ir mano giminės mirusiuosius – ne konkrečiai visų mirusiųjų vardus išvardytų per mišias, o tiesiog – už tos ir tos (pasako mano vardą) mirusius giminaičius.
Bažnyčios patarnautoja iškart ėmė muistytis – neva tai jau papildomos mišios, taip duodama suprasti, kad reikia ir susimokėti atskirai. Aš apsimečiau to nesupratusi ir pakartojau, ko pageidauju.
Ir vėl ta patarnautoja nepatenkinta ėmė burbuliuoti – esą ir taip jau daug tai valandai užpirkta mišių, ir taip ilgai užtruks vardijimas, o čia – dar papildomai! Vis dėlto pavyko išprašyti, kad paminėtų ir mano mirusius giminaičius. Vienu trumpu sakinuku.
Paaukojau 50 eurų – nieko nesakė. Bet ir džiaugsmo bažnyčios atstovės veide nepastebėjau. O iš ką tik girdėto burbuliavimo buvo aiškiau negu aišku – duok daugiau pinigų, ir problemos neliks. Na, neturiu daugiau pinigų, mano mėnesio pajamos – vos 350 eurų į rankas, todėl ir negaliu daugiau aukoti. Jei ta patarnautoja būtų garsiai pareiškusi nepasitenkinimą, kad per mažai duodu, būčiau taip ir pasakiusi – daugiau neturiu. Bet, laimė, priekaištų neišgirdau.
O prieš kurį laiką mano kaimynė ten pat pakliuvo į labai nepatogią situaciją. Ji užsakinėjo mišias už mirusį tėvą, padavė už tai 30 eurų. Patarnautoja (nežinau, ar ta pati, ar kita) net loštelėjo! Parodė sąraše, kad žmonės aukoja po 100 ar bent jau po 50 eurų, o čia – tiek mažai!
Kaimynė, kaip tyčia, tada su savimi grynųjų daugiau neturėjo, bet metalu sukrapštė dar 10 eurų. Paėmė ir tuos. Bet dar trūksta iki 50 – tai kaimynė sako kitą dieną užveš likusius. Ai, nereikia – numykė bažnyčios darbuotoja. O man neduoda ramybės klausimas – nejau ir bažnyčia praranda padorumą?
Savo istorijas ir pasakojimus siųskite pilieciai@delfi.lt