Su šeima išvykome atostogauti į Pietų Italiją – Kalabrijos regioną. Keliavome po mažus miestelius, grožėjomės gamta ir džiaugėmės saule, kol vieną dieną nusprendėme pasivažinėti dviračiais. Vienu metu atsisukau į vaiką, pažiūrėti, kaip jam sekasi važiuoti, ir nepastebėjusi priekyje buvusios nemažos duobės, nukritau pati.
Ir nesėkmingai. Bandydama sustabdyti kritimą, keistu kampu pasukau pėdą ir visu svoriu užgriuvau ant jos. Iš skausmo net akyse aptemo. Tos dienos kelionė buvo baigta. Padedant vyrui, pasiremiant į jį, kažkokiu būdu pavyko parklibinkščiuoti ir parsivaryti dviračius iki nakvynės vietos. Tikėjausi, kad kojos skausmas pailsėjus irgi praeis.
Vis dėlto kitą dieną visai nepagerėjo. Priremti kojos negalėjau, skausmas niekur nedingo ir atrodė, kad toje sumušimo vietoje ji gerokai patinusi. Kadangi nemėlynavo, vis dar bandžiau save guosti, kad tikriausiai ne lūžis, ir kentėjau toliau. Iki kol popiet skausmas pasidarė tiesiog nepakeliamas ir vyras įtikino, jog reikėtų pasirodyti gydytojams.