Mūsų Lietuvoje šiukšlių apstu. Kur bepasisuksi, aplinkui margumynas: parkuose, gatvėse, pakelėse, kiemuose ir net gamtoje, kur vykstame pailsėti. Jausmas toks, jog visi taip „atsipalaidavę“, kad netrukus tapsime antruoju Egiptu.
Tačiau pasigilinus, po šiuo šiukšlinimu slypi žmogaus vidinis turinys. Jei esame „užsiteršę“ viduje, automatiškai metame šiukšles lauk, t. y. į išorę.
Taršalas gali būti įvairiausio pobūdžio – abejingumas sau ir gyvenimui; puikybė – „aš šio pasaulio centras, po manęs nors ir tvanas“; silpna asmens pozicija gyvenime; atsakomybės vengimas ir asmeninės nuomonės neturėjimas, t. y. „minios“ sindromas. Įsiminė pasakojimas iš spektaklio scenos: minia žmonių, iškėlusi rankas į dangų, šaukia: „Ką aš galiu padaryti vienas?“.
Visi mes, žmonės, sudarome bendrąją sąmonę, tarsi, daug narių viename kūne. Esame susieti mintimis, pojūčiais, veiksmais ir atoveiksmiais. Šios sąmonės nematome, bet visi jaučiame vieni kitus. Jei šalia yra „užsiteršęs“ žmogus, jį jausime iš tolo. Ir jei patys esame „užsiteršę“ leisime sau keiktis, reikšti negatyvią nuomonę mintimis ir balsu ir tai bus mūsų komfortabili būsena. Ir atvirkščiai, jei pateksime tarp aukštesnės sąmonės žmonių, mums labai greitai taps nepatogu elgtis taip, kaip esame įpratę, todėl mes rinksimės – prisitaikyti prie pozityvaus mąstymo ar kuriam laikui atsitraukti.
Lietuvoje sąmoningumo pažanga vyksta, nors ir iš lėto. Galvojimas, jog „Aš palauksiu, kol visi pasikeis ir tada prisidėsiu prie likusių“, nėra tiesa. Pokytis įvyksta jau tą sekundę, kai priimi sprendimą ne numesti šiukšlę, o įsidėti į maišelį. Arba ketindamas peržengti šiukšlę – ją pakeli ir nuneši į jai skirtą vietą.
Įsivaizduokite, kaip greitai pasikeis mus supantis pasaulis, jei pradėsime nuo DABAR. Ir tai ne iliuzija, tai mūsų kuriama realybė. Tai – mano naujasis AŠ.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.