Suprasčiau dar tikrus ligonius, bet simuliantai mane tikrai biesina. Kai taip, tai toks vyras, toks vyras, o kai reik įrodyt, kas prasideda? „Oi, manęs mama neleidžia, oi, eičiau, bėgčiau, jei ne ta pėda, oi, lėkčiau griūdamas, bet ta paskola...“
Tfu, skystablauzdžiai! Paskui verkia tokie laidose, kad turi soliariumo įdegį ir mama truputį pinigų duoda, ale nu mergos kaip nėr – taip nėr... Gėda!
Emigrantai dažniausiai būna atskira kalba. Kai vištas pešt ir silkes skust, tai pirmi, o kai Tėvynei tarnaut, tai oi, sunku... O dirbt fabrike – ne? Po 12 valandų art lengva? Kokie jūsų prioritetai, vištelės? Bet ne visi tokie.
„Jeigu mūsų kariuomenė negarantuotų mūsų saugumo ir laisvės, aš negalėčiau išvykti kažkur kitur studijuoti, negalėčiau kažkur užsidirbti. Į tai reikia žiūrėti iš tos pusės, kad mūsų visų teisę važiuoti, keliauti, daryti, ką norime, garantuoja ir kariuomenė.
Nes ji yra pasiruošusi apginti tą laisvę“, – kalba Daumantas Kreivys straipsnyje Gerą darbą Londone atidėjo į šalį: grįžo tarnauti į batalioną, kur atsikuriant valstybei tarnavo prosenelis.
Šitas vaikinas yra pavyzdys visiems Lietuvos vyrams. Ypač tiems raumenų kalnams, raunantiems kietuolius. Tiems, kurie rodo kietumą, o išgirdę apie pareigą Tėvynei, virsta trumparegiais plokščiapadžiais.
Senesniais laikais tokie ir su aukštakulniais į patikrą ateitų, kad tik gautų štampą „netinkami“, dabar jau nepadėtų, visuomenė protingėja. Šiaip ar taip, argi ne apgailėtina?
Siūlau tų bėdžių mamoms ir antroms pusėms savo verksnius stumti lauk iš jaukių namų ir santykių, ir liept suvyriškėt, o tik tada – grįžti.