Jau nuo pat penktos klasės buvo sunku gyventi su mintimi, kad tavęs didžioji dalis mokyklos nemėgsta. Dar tuo metu net pats žmogus negali suvokti, jog jis yra homoseksualus, tačiau kitiems matomos manieros sukeldavo neigiamą požiūrį į tave ir tada prasideda begalo didžiulės ir sunkios patyčios. Į mokyklą tekdavo eiti suskambėjus skambučiui į pamokas ir laukti, kol visi sueis į klases, jog netektų girdėti, kuomet mokyklos foj4 sėdintys mokiniai, šauks „gėjus“ ar „pyderas“.
Į mokyklą eiti būdavo didžiulė kančia, tačiau džiaugiuosi, kad charakterį aš turėjau be galo stiprų, niekas nematė ir nežinojo, jog man skauda ar stipriai sunku. Grįžusi namo atsisėsdavau į kampą ir verkdavau nesuprasdamas, kodėl žmonės tokie žiaurūs. Bet namuose jos niekur nedingdavo. Turėjau brolį, iš kurio meilės ar paguodos nesulaukdavau. Jis buvo baisiausias mano budelis, kuris man ištisai kartodavo, kad esu šeimos gėda ir kad jam gėda turėti tokį brolį.
Pabaigus progimnaziją ir perėjus į gimnaziją tikėjausi, jog visa tai pasibaigs. Turėjau viltį, kad gimnazistai daugiau subrendę ir turi kitokį požiūrį į patyčias. Tačiau deja, nieko panašaus nenutiko. Patyčių mastas išties kažkiek gal ir sumažėjo. Bent jau aš taip tikėjausi iki įvykio, kuris turbūt man gyvenime skaudžiausias iki šiol.
Vieną žiemos dieną, per pertrauką, mokyklos mokiniai, atspausdinę mano nuotrauką mokyklos bibliotekoje, ją šalia mokyklos esančiame parke sudegino ir visą tai filmavo, o vėliau tas vaizdo įrašas pasklido tarp mokinių. Tas vaizdas iki šiol mano galvoje ir turbūt jis mane persekios dar visą likusį gyvenimą.
Po šio įvykio kreipiausi į psichologę, kuri man atėjus į kabinetą ir tik pradėjus pasakoti savo istoriją, man ištarė: nuo šitų ligų aš negydau. Nuo šios dienos aš supratau, kad esu ypatingas. Kad neprivalau meluoti ar slėpti, jog aš myliu. Ir nesvarbu, ar tai bus vyras, ar moteris, bet juk tai – meilė ir iš manęs jos atimti negali niekas. Ir tik tada, kada aš supratau, jog turiu būti savimi, mane žmonės pamilo.
Pajutau žmonių palaikymą, patyčių iniciatoriams pasidarė nebeįdomi mano tema, nes aš pats jau nebepriėmiau to kaip blogio. Meilė neturi lyties – garsiai ištariau sau ir pasikeitė mano gyvenimas kardinaliai. Noriu visiems garsiai pranešti ir paskatinti – mylėkit! Nesvarbu, kad jūsų nemylės kiti dėl to, kad jūs mylite ne tuos, kuriuos kiti norėtų, kad mylėtumėte. Jeigu mylėsite save ir priimsite save tokį, koks esate, aplinka jūsų gyvenimui įtakos nebeturės.