Vis dar esu jauna, simpatiška, bet vieniša panelė. Na, mano amžiuje, kai tau jau beveik 28 –eri ir tu vis dar vieniša, tokiai būti nėra labai smagu ir tai manęs visiškai nedžiugina. Priešingai - dažnai apninka liūdnos nuotaikos, galbūt todėl visomis jėgomis pasinėriau į darbą - kad kuo mažiau būčiau viena ir neturėčiau laiko apie tai galvoti.
Dažnai nesuprantu vyrų ir savęs. Na, nesu aš baisi, jaučiuosi pakankamai graži, kad turėčiau šalia savęs antrąją pusę, bet kartais pagalvoju - kas su manimi negerai? Gerai, mano išmatavimai nėra 90 – 60 – 90, galbūt tai man trukdo? Bet ar privalau dėl kito žmogaus save kankinti dietomis ir pradėti kas diena sportuoti, ar jis dėl manęs tai padarytu? Abejoju.
Negaliu sakyti, jog mano gyvenime nebuvo vyrų ar kad jie buvo visiški nevykėliai, priešingai, buvo protingų, išsilavinusių, bet šiuo metu aš vis dar viena. Galbūt vienintelė mano klaida santykiuose su vyrais - visiškas atsidavimas? Jei aš myliu ir kuriu santykius su vyru, aš atsiduodu tiems santykiams visiškai - tiek dvasiškai, tiek emociškai ar fiziškai.
Aš nežinau ir nesuprantu vyrų, kartais man atrodo, jog jiems reikia dvasiškai stiprios asmenybės, o kartais manau, kad reikalingas tik gražus žaisliukas šalia. Bet po velnių, man reikia vyro, kuris mane mylėtų, netgi tada, kai aš busiu nepasidažiusi ar kai vilkėsiu sportinę aprangą, nes būsiu beprotiškai pavargusi. Man nereikia „dėdės“, kuris mane išlaikytų, mainais gaudamas jauną mano kūną.
Juk aš nesu neįgali, aš dirbu, užsidirbu, ir pinigų man iš vyro nereikia. Tai kas gi su manimi negerai? O gal trukdo tai, jog esu pakankamai stipri ir galiu viską pati padaryti? Bet aš jau pavargau būti sau ir moterim, ir vyru, aš noriu pabūti silpna, noriu, kai man neužsives automobilis, ne pati spręsti šia problemą, bet paskambinti vyrui ir sakyti - „brangusis, man neužsiveda automobilis, nusileisk pasižiūrėti, kas yra“. Gal tai per daug banalu, bet aš to noriu.
Noriu būti moterimi, kuri rūpinsis mūsų bendrais namais, galbūt ne visada pagamins pusryčius, bet visuomet padarys vakarienę, kuri grįžusi iš darbo visuomet turės, prie ko prisiglausti ir pasikalbėti apie prabėgusią dieną, kuri galės rūpintis savo antrąja puse. Nejaugi nebėra vyrų, kurie to pačio norėtų? O aš vis dar viena...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Esu gražus, protingas, draugiškas, bet... vienišas“ - ne kartą tenka girdėti tokius žodžius iš žmonių, kuriems, regis, nesiseka tik dėl vieno – jie niekaip neranda kito, su kuriuo galėtų dalintis džiaugsmais, rūpesčiais ir kavos puodeliu.
Teiraujamės Jūsų - ar esate atsidūrę panašioje padėtyje? Jei taip, kaip pavyko rasti antrąją pusę? O gal iki šiol neturite mylimojo ir mylimosios ir vadovaujatės teorija, kodėl nesiseka šį rasti? Nežinote kur bėda? O gal manote, kad antroji pusė – apskritai ne būtinas dalykas gyvenime? Pasidalinkite savo patirtimi su kitais, patarkite ar pasiguoskite – laukiame Jūsų minčių el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Antra pusė“ iki vasario 10 d. Vieno teksto autoriui atiteks specialus DELFI puodelis ir 50 litų „Vero Cafe“ čekis.
Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau: