Kartu skaitydavome įdomius lietuvių kalbininkų Aldono Pupkio, Ritos Miliūnaitės, Aldonos Paulauskienės, Irenos Smetonienės ir kitų kalbos puoselėtojų straipsnius. Žiūrėdavome laideles „Žodis – ne žvirblis“, dalyvaudavome ir tebedalyvaujame Nacionalinio diktanto konkurse. Rašau ir galvoju – nieko nuostabaus, kad anūkė pasirinko nelengvą kalbininkės kelią.
Pati daugiau nei keturis dešimtmečius dirbau lietuvių kalbos mokytoja, sūnus ir marti vartoja švarią, skambią lietuvių kalbą. Jau darželyje auklėtojos gyrė anūkę dėl jos sklandžios kalbos, nesuterštos tuo metu kaip maras plitusiais barbarizmais. Taigi, matydama tą džiaugsmą, kuriuo žibėjo mano anūkės ir kitų jaunuolių akys, klausydama gražių Universiteto vadovų sveikinimų, džiaugiausi kiekviena šventės – ypatingos šventės, kuri jaunuolio gyvenime nebepasikartos – akimirka.
Deja, net ir tarp gražiausių žiedų pasitaiko piktžolių... Į sceną sveikinimo žodį tarti pakviestas labai išsipuošęs jaunuolis. Madinga šukuosena, išdidi, netgi provokuojanti laikysena... Na, galvoju, gal taip tik atrodo, juk nereikia spręsti apie knygą iš viršelio... Deja deja!
Pradėjęs kalbą teisinga mintimi, kad filologo-kalbininko pareiga yra saugoti mūsų kalbą, jaunuolis pradėjo atvirai tyčiotis iš mūsų kalbos tyrėjų. Esą tai, kaip tiriame ir saugome savo kalbą, yra pasenę, kad to nereikia. Pareiškė ir niekuo nesusijusią savo poziciją Lukiškių aikštės klausimu. Išsityčiojo iš Seimo pastangų įtvirtinti tos mūsų Tautai svarbios aikštės atminimą.
Nepamenu visų jo pasakytų įžeidžių žodžių lietuvių kalbai ir kalbininkams, nes buvo skaudu klausyti. Siaubinga ir pasibjaurėtina, kad tokia pagiežos ir neapykantos kalba skambėjo Universiteto skliautais. Juk tame pačiame universitete saugoma pirmoji lietuviška knyga, ten pat įamžinti brangūs mūsų kalbai vardai – Simono Daukanto, Kristijono Donelaičio, Justino Marcinkevičiaus, Jono Balkevičiaus ir kitų.
Nepatiko klausytojams karti kalba. Kas sakėsi nesupratęs, kas atvirai pasipiktino... Mano anūkė jautėsi įžeista – pritariu – juk ji, būsima kalbininkė, kuri tikrai nepasiduos liberalizmo vėjams, buvo prilyginta nereikalingai senovei...
Mielas jaunuoli, pasakėte savo kartų pamokslą, tad teikitės išklausyti ir manąjį... Daugybę amžių lietuvių kalba buvo laikoma menka, neverta bajoro dvaro, neverta sakyklos. Išdavę tėvų žodį mūsų didikai prakalbo kas lenkiškai, kas rusiškai, kad ir nežmoniškai – svarbu, kitoniškai! Lietuvių kalba liko gyva tik valstiečių pirkelėse. Dėl to ji ir liko graži, sena ir skambi.
XIX a. net vokiečių filologai aukštino lietuvių kalbą, lygino ją su sanskritu, deja, mūsų „elitui“ ji buvo per prasta. Vis tiek žmonės ją mylėjo, jos neišdavė, nes Motinos Žodis – skambiausias, Motinos Žodis – mieliausias.
Ne veltui cariniai cerberiai uždraudė mūsų kalbą. Apie tai, kodėl okupantai puolasi naikinti tautą per kalbą, neseniai rašė kalbininkas Audrys Antanaitis, tad plačiau nesiplėsiu. Tomis sunkiomis sąlygomis visgi žmonės skaitė, mokėsi ir normino savo kalbą. Ir sovietmečiu lietuvių kalba buvo podukra. Bet vaikai noriai jos mokėsi, buvo imlūs, kadangi lietuvių kalba buvo būdas kovoti su engėjais.
Ir mums pavyko! Iškovojome laisvę su trispalve rankose ir lietuvišku žodžiu lūpose... Dabar džiaugiamės išsikovoję gražią bendrinę kalbą, kuri padėjo atlaikyti okupacijas, trėmimus ir kitas negandas. Tarytum daug kas kalba lietuviškai – bet kaip? Jei sovietmečiu visur kišo rusų kalbą – dabar, pažiūrėkite, kiek angliškų užrašų!
O jau jaunimo kalba – kas antras žodis angliškas... Negi todėl, kad neturime lietuviškų atitikmenų? Ne! Tiesiog taip „kiečiau“. Mano anūkė kartais sulaukdavo pasipūtusių vilniečių replikų, kad nežino tokios ar kitokios žargonybės... Ir kaip sakyti, kad nebereikia ginti lietuvių kalbos, kad nebereikalinga Kalbos komisija?!
Jaunuolis pakalbėjo, sulaukė sausų plojimų, sugadino šventinę nuotaiką savo dėstytojams ir kolegoms bei svečiams ir, gavęs diplomą su pagyrimu (?!), turbūt, didžiuodamasis nuėjo švęsti savo egoizmo. Mes irgi atšventėme. Grįžome į tėviškę, dainavome liaudies dainas, pakėlėme taurę nealkoholinio šampano. Matau savo anūkę – ryžtingą ateities kalbos gynėją – ir džiaugiuosi. Jokie pikti liežuviai nesutrukdys jai ginti Kalbos ir Tėvynės. Net jei jie ir garsiai plaks...