Kalbu iš patirties – jei vienas gailisi, o kitas ilgisi – sueikite atgal. Išsiskyrimas – puiki proga patikrinti santykių tvirtumą. Aš, pavyzdžiui, supratau, jog be to žmogaus tiesiog negaliu – visa kasdienybė sugriuvo, nežinojau, kur kada kaip eiti, ką daryti, ką sakyti... Ką daryti... O ir kita pusė gailėjosi ir norėjo atgalios, tad sugrįžome į bendrą lizdelį ir gyvename drauge iki šiol (11 metų).
Prieš sutikdamas savo dabartinę išrinktąją, draugavau su kita, ir kai išsiskyrėme, aš nenorėjau, bet jaučiausi kaltas, ir įsileidau ją vėl. Tai užvirė košmaras – pykomės kas savaitę, aš pastoviai jai primindavau jos nuodėmes (nes nebuvau atleidęs, nenorėjau jos atgal, tik dėl jos noro nusileidau), ji verkė ir pyko, ir galiausiai supratau, kad ir save, ir kitą žmogų kankinu, tad išsiskyrėm vėl, ir nuo tada nutraukiau su ja visus ryšius, kad nebūtų pagundų. Ji iki dabar vis bando susisiekti su manimi, bet aš kaip siena.
Moralas toks: paisyk savo norų. Nebūk „holier than thou“, motina Teresė, antras po Jėzaus, trečias po Gandžio ir taip toliau. Jeigu TU nori – suteik antrą šansą. Jeigu NENORI – NETEIK, NEklausyk savo sąžinės, pamiršk, kas buvo, arba prisimink maloniai, bet su tuo žmogumi nebesiek ateities, nes ji atneš tik kančią jums abiems. Kai vienas būna ne iki galo atleidęs, taip jau nutinka...
Tad mano patarimas – paisyk savo norų. Ir tik savo. Tai tavo gyvenimas, kuriuo rizikuoji, įsileisdamas netinkamus žmones.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Šis rašinys buvo atsiųstas konkursui „Vienąkart išsiskyrėme – ar suteikti antrą šansą?“. Dėkojame skaitytojams už pasidalinimą patirtimi, o su laimėtojais buvo susisiekta dėl prizų atsiėmimo.