Tą ypatingą dieną turėjau man ypatingą darbo pokalbį. Ruošiausi, skaičiau, mintyse prašiau ko tik neprašiau, kad jį laimėti. Prieš išeinant dar žvilgtelėjau į horoskopą – „ypatingai sėkminga diena“. Tvarkoj, vadinasi, aš jau turiu savo letenoje, ką norėjau.
Sutartą laiką sėdžiu ir laukiu sutarto pokalbio. Tiesa, šalia manęs sėdi dar vienas kandidatas. Aš kažkodėl žvilgtelėjau į jo batus, o po to į savo batus. Aš ilgai žiūrėjau į jo batus... Jie buvo tokie gražūs. Ir jie buvo brangūs batai, turbūt iš tų, kurių mano kojos nepažįsta... Ir man pasidarė gėda, labai gėda... Aš paslėpiau savo kojas po kėde, nes mano batai buvo kiek įplyšę, o naujų neturėjau galimybės nusipirkti.
Darbą gavau ne aš. Dėl to dar labiau pasidarė gėda. Maniau, kad konkurentas apsidžiaugs laimėjęs, bent nusišypsos... Bet vėliau tik pamačiau, kaip jis išėjo iš pastato ir pasuko batų parduotuvės link. Matyt, pirks naujus batus. Nusprendžiau, kad nelaimėjau dėl batų. Aš norėjau užeiti į batų parduotuvę bent „pasidairyti“, bet gėdijausi. Vis tiek nieko negalėčiau nusipirkti.
Namo nusprendžiau eiti, o ne važiuoti autobusu, nes norėjau „sutaupyti“ autobuso bilietus.
Kol ėjau namo, man visur „vaidenosi“ batai – nauji, gražūs, brangūs batai...
Man atrodė, kad viskas beviltiška. Praeidamas pro vieną stotelę pamačiau sėdintį vyriškį. Aš sustojau netoliese ir tik tada pamačiau, kad jis „taisosi“ kojos protezą...
Stovėjau ir žiūrėjau. Po kelių minučių prie jo pribėgo mergina, pabučiavo, atsisėdo šalia ir jie ėmė kalbėtis. Mačiau, kokie tie du žmonės buvo laimingi. Jie buvo tokie laimingi, koks būčiau laimingas aš, jei man pasiūlytų tą darbą. Nemačiau, kokius batus turėjo vyriškis. Bet man buvo gėda. Gėda dėl savo minčių. Gėda... Aš turėjau tai, ko neturėjo jis, bet aš neturėjau to, ką turėjo jis – gebėjimą mylėti ir džiaugtis... Turbūt mes abu neturėjome „tų batų“, bet tik vienam man jų tada reikėjo...
Dabar man buvo gėda tik dėl to, kad nevertinau, ką turiu...
P.S. savo senus batus nusprendžiau kol kas susitaisyti batų taisykloje.