Bet noriu pateikti dar vieną argumentą, kuris gal padės apsispręsti abejojančius. Kadangi tai svarbu ne vien galimiems dvigubiems lietuviams, bet ir mums patiems, visai lietuvių tautai.
Kai sakau, kad Lietuvai yra reikalingas kiekvienas lietuvis, turiu galvoje, kad mums pirmiausia reikia gelbėti savo kalbą. Tai yra, visomis įmanomomis priemonėmis mums reikia dauginti lietuvių kalbos vartotojų. Jei nebus lietuviškai kalbančių ir skaitančių, nunyks leidyba, nes neapsimokės spausdinti knygas. Palyginkime, kokiais tiražais leidžiamos knygos Lietuvoje ir, pavyzdžiui, Vokietijoje ar Lenkijoje? O juk išspausdinti leidinį tūkstančio ar šimto tūkstančių egzempliorių tiražu – kaštai tie patys, skirtumą sudaro tik popieriaus ir spaustuvės paslaugų kaina.
Vadinasi, tuo turi būti suinteresuoti visi, kas gyvena iš lietuviškos leidybos, verslininkai. Tačiau ne vien. Kadangi, jei nebus kam spausdinti lietuviškų knygų, laikraščių ir žurnalų – kalbai, kuria kalbame, lietuvių kalbai, irgi nebeilgos dienos. Nesinori prognozuoti per kiek laiko ji bus kitų kalbų išstumta iš visuomenės gyvenimo ir bus grąžinta į virtuvę, kol taps užmiršta. Gal tai net keleto kartų klausimas. O jei Lietuvoje nebus kalbama lietuviškai, tai nebus ir lietuvių, nebus ir Lietuvos. Ir tuomet jau niekas nesvarbu: nei mūsų balta oda, nei mėlynos akys ar geltoni plaukai, nei tėvų religija su savo vertybėmis, juo labiau, unikalios struktūros genai.
Pirmiausia – dėl lietuvių kalbos išsaugojimo prieš visą pasaulį yra atsakinga Lietuvos valstybė, kadangi jokia kita valstybė dėl to nėra atsakinga. Mūsų prezidentai yra suteikę Lietuvos pilietybę asmenims, nemokantiems nė žodžio lietuviškai, dažniausiai dėl pinigų. Ko gero, pagrindinė sąlyga norint gauti Lietuvos pilietybę, turėtų būti lietuvių kalbos mokėjimas. O gal net ne vien pagrindinė, bet ir pakankama. Nes vargu, ar atsiras kas nors turintis piktų kėslų, kuris vien dėl Lietuvos pilietybės su visomis to teikiamomis privilegijomis ryšis tokiam žygdarbiui – išmokti lietuviškai.
Apskritai, Lietuvos valstybė turėtų daugiau dėmesio skirti valstybės kalbos politikai, kadangi kalba - tai ne vien tapatybės klausimas, t. y. kiekvieno asmeninis reikalas, bet ir kapitalas, ekonomika ir pati svarbiausia politika.
Todėl eidami balsuoti turėtume pakilti virš savo užgautos savimeilės - čia taikau kai kuriems save dideliais patriotais pateikiantiems asmenims - galvoti ne apie tai, kaip kažkas gali taikytis į nepelnytą privilegiją, bet apie savo pačių aukščiausią išlikimo interesą. Mes neturime privilegijos taškytis lietuviais. Ir juo labiau neskirstyčiau jų į gyvenančius tariamai teisingose ir neteisingose šalyse.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.