Gyvenome kartu beveik 10 metų. Santuoka nebuvo labai laiminga, mes patyrėme labai daug įvairių išbandymų, daug nelaimių mus persekiojo ir atsisukusi atgal manau, kad tai – būtent dėl to, kad ant kito nelaimės laimės nesukursi. Laikau savo jaunatvišką poelgį neteisingu, amoraliu ir gailiuosi dėl jo, nors ir mylėjau savo vyrą ir tikrai patyrėme gražių akimirkų...
Tačiau susilaukusi vaiko, patekau į tas pačias pinkles, kurias kažkada sukūriau pati. Jis mane paliko dėl kitos... Skyrybos buvo ilgos ir skaudžios... Tikriausiai skaudžiausia buvo tai, kad ta, dėl kurios sugriuvo mano gyvenimas, vaidino mūsų šeimos draugę... Aš asmeniškai, aišku, labiausiai kaltinu vyrą, kuris nesugeba kovoti su pagundomis, tačiau draugės taip pat taip nesielgia... Buvo labai sunkus etapas, manau, patyriau viską ir dar daugiau, kaip ir ta, kuriai prieš tai aš suteikiau tiek skausmo...
Po viso to, ką išsakiau ir išgyvenau, šiandien vėl susitikinėju su vedusiu... Aš nežinau, kas tai per prakeiksmas ir absoliučiai neteisinu savęs, žinau, kad vėl esu kalta, kad neturiu valios, kad negaliu atsispirti žmogui, negaliu vadovautis savo morale, nes jausmai vėl ima viršų... Skirtumas gal tik tas, kad jis deklaruoja, kad jų santuoka byranti ir kad tik laiko klausimas, kada ji iširs...
Galima moralizuoti, kiek tik norisi, galima klysti, klupti ir vėl klysti... Kiekvienas pasirenka savo kelią pats... Aš, nors ir prisiekinėjau sau, kad niekada daugiau nebendrausiu su vedusiu, šiandien vėl klumpu ten pat ir vėl suprantu, kad tai – mano pasirinkimas, mano klaidos ir mano gyvenimas... Smerkti nieko per daug negaliu, nes pati nesu šventa, bet vis dėl to aš nepateisinu moterų, kurios pačios kariasi ant kaklo, pačios rodo iniciatyvą bendrauti su vedusiais dėl pinigų, prestižo ar panašių dalykų. Manau, tai pateisinama tik jausmais... Nors ir tai nežinau, ar pateisinama...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Mano sesuo turi kelis meilužius, kurie turi šeimą, vaikų... Ir ji, tai žinodama, vis tiek su jais susitikinėja, nors ne kartą jos klausiau, kaip ji jaučiasi, ardydama šeimas. Tada iš karto atrėžia, kad ji nieko blogo nedaro ir ji neardo šeimų, esą jei tie vyrukai nenorėtų, nesusitiktų su ja“, – yra pasakojusi DELFI skaitytoja. Tai – tik viena skaudi istorija, kai vyras ar moteris nepaisė santuokos pasižadėjimų. Vis dėlto, teisti paprasčiausia. Ne kartą DELFI rašė ir apie tai, kai meilužėmis moterys tapo to nė nežinodamos.
Viena DELFI skaitytoja yra rašiusi apie tai, kai tik po daugiau nei metų sužinojo, kad jos mylimasi turu šeimą.
„Tą dieną ir prasidėjo pasaka, buvo gera, nuo tos dienos mes susitikdavome kasdien, viskas buvo idealu, aš buvau kaip ant sparnų. Kartą jis žiūrėjo į mane susinervinęs kažko, su ašarom akyse pasakė: „Velnias, aš tave įsimylėjau“. Tada aš nesupratau, kodėl jis taip nervinosi. Bet praėjus daugiau nei metams aš sužinojau, kad jis turi žmoną ir vaiką“, – pasakojo ji.
Prašome Jūsų pasidalyti mintimis šia skaudžia, bet amžina tema – ar tikrai kaltas tik žmogus, atsiradęs tuomet, kai kitas jau buvo sukūręs santykius? O gal būna istorijų, kai meilužė ar meilužis parodo, kad santykiai buvę tik saviapgaulė? Padiskutuokime – ar reikia kaltinti meilužę ar meilužį, kai santuokos įžadus davę vyras ir žmona? Gal taip – paprasčiausia, bet ne teisingiausia?
Įdomiausios istorijos ar nuomonės autorių apdovanosime – jam atiteks pusės metų pasirinkto DELFI grupės žurnalo prenumerata. Konkurse galite dalyvauti čia arba rašydami el.p. pilieciai@delfi.lt.