Paprašius pakviesti administratorę, vienintelis dalykas, ką jie galėjo pasiūlyti, tai duoti lankstinuką, kur yra jos telefonas, nes, paprašius bilietus pardavinėjusios panelės pakviesti administratorę, buvo pasakyta: „šimtas metų man iki tų jūsų draugų“ – ta prasme, - nekvaršinkit galvos su savo nesąmonėm. Mes, aišku, paskambinom administratorei iš mobilaus telefono.
Buvo paaiškinta, kad reikia peržiūrėti kažkokias kameras pirmadienį – nesupratau, prie ko čia kameros (greičiausiai dėl to, kad įsitikint, ar vaikinas nebuvo prisidirbęs klube anksčiau), prie ko čia pirmadienis, jei mes norim patekti į klubą šiandien. Aišku, būdama klube, administratorė NEGALĖJO ateiti prie durų ir tiesiogiai paaiškinti „face control“ kriterijų.
Suprantu, galima teigti, kad čia Europos Sąjunga ir t.t., todėl taisyklės turi būti kaip ir visur, kad egzistuoja „face control“ sąlygos, tačiau tuomet taisyklės irgi turi būti sąžiningos. Turi būti tikrinami visų asmenų, norinčių patekti į klubą, dokumentai, norint įsitikinti, ar žmonės pilnamečiai. O iš tiesų, klubuose kartais akis bado moksleiviško amžiaus žmonės. Turi būti aiškiai paaiškinamos priežastys, kodėl nenorima praleisti, nes akivaizdžiai ne visiems šios taisyklės galioja.
Na, toks menkniekis, kad mes - dvi gydytojos, o draugės vaikinas – programuotojas, o ne koks treninguotas moksleivis, turbūt nieko nereiškia. Ir turbūt nieko nereiškia, kad jis ėjo su dviem merginom, o ne su grupe vaikinų. Klubas greičiausiai kaip ir visi kiti lygiuojasi į -niolikmečius, kurie sutinka ir klauso tris klases baigusio apsauginio taisyklių.
Tai tiek.
Ačiū už dėmesį.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!