Ką eilinis pilietis gali duoti valstybei?
Esate eilinis darbininkas įmonėje, eilinis tarnautojas, apskritai, eilinis pilietis. Ką jūs galite padaryti? Normalioje valstybėje eilinis pilietis dirba – kurią pridedamąją vertę. Dalį tos pridedamosios vertės jis atiduoda valstybės institucijoms ir tarnyboms išlaikyti. Paprasčiau tariant – moka mokesčius. Sakykim LR konstitucijoje įrašyta, kad gydymas nemokamas – tai melas. Nemokamų dalykų visuomenėje nėra. Už nemokamus pietus vis tiek kažkas sumoka. Šiuo atveju už sveikatos apsaugą moka visi LR dirbantieji gaunantys oficialias algas – jie moka sveikatos draudimo mokestį – 6 proc. nuo uždirbtos sumos. Už tas lėšas turėtų būti statomos ligoninės, mokamos algos gydytojams, kitokiam medicinos personalui bei išlaikomi sveikatos apsaugos ministerijos darbuotojai. Taigi sveikatos apsauga nėra nemokama – už ją moka visi LR dirbantieji ir labai nevienodai: uždirbantis minimumą kas mėnesį sumoka 50 litų, uždirbantis dešimtį tūkstančių – 600.
Taigi, visų pirma LR pilietis savo valstybei gali duoti savo uždirbtus pinigus – t.y., sąžiningai mokėti mokesčius, kad ji galėtų funkcionuoti bei užtikrinti piliečiams reikalingų tarnybų veiklą.
Ką dar gali eilinis pilietis? Jeigu jis yra sveikas ir tinkamo amžiaus, kilus pavojui jis gali ginti savo valstybę su ginklu rankose ir rizikuoti dėl jos nepriklausomybės gyvybe bei sveikata.
Daugiau tas eilinis pilietis praktiškai nieko negali ir neprivalo daryti valstybės labui. Keistai atrodytų eilinis miestelėnas, kuris, nusipirkęs revolverį, imtųsi kovoti su nusikaltėliais. Juk tam yra sukurta policijos tarnyba, kurioje dirba profesionalai. Ji išlaikoma iš mokesčių, kuriuos sumoka piliečiai. Piliečiai samdo policininkus. Tad būtų labai keista, jei šeimininkas pasisamdęs darbininką jam lieptų ilsėtis, o pats dirbtų jo darbą...
Dirbantieji
LR visi turintys vienokį ar kitokį darbą, valdiškoje įstaigoje ar privačioje įmonėje laikomi dirbančiaisiais – tiek už minimumą dirbanti valytoja, tiek prezidentė yra darbo žmonės. Tačiau dirbančiuosius galima suskirstyti į dvi grupes – vieni jų tiesiogiai kuria pridedamąją vertę – gamina įvairias vertybes. Tai ūkininkai, amatininkai ir pramonės įmonių darbininkai. Iš dalies prie šios grupės gali būti priskirti ir mokslininkai, labai nedaug – menininkai. Nes ir jie gali sukurti itin didelę vertę turinčius materialius objektus – meno kūrinius, prietaisus, mašinas.
Valstybės tarnautojai jokių vertybių nekuria. Valstybės institucijų ir įvairių tarnybų paskirtis yra užtikrinti, kad tos valstybės piliečiai savo šalyje jaustųsi saugiai, jaukiai ir galėtų nesirūpindami visokiais papildomais reikalais, savo jėgas, gabumus bei laiką skirti tiesioginiam savo darbui, o laisvalaikį savo asmeniniams reikalams.
Švietimo darbuotojai moko vaikus – piliečiams nereikia samdytis privačių mokytojų. Švietimo sistema, kaip ir sveikatos apsaugos apmokama iš sumokėtų mokesčių lėšų, nors LR Konstitucijoje įrašyta, kad švietimas nemokamas. Tuomet ir mokytojai bei švietimo ministras turėtų dirbti nemokamai...
Gaisrininkai gesina gaisrus, kadangi gaisrai vyksta ne kasdien - dirba kitus darbus – traukia skenduolių lavonus, nuiminėja nuo stogų šunis ir t.t.
Galima būtų išvardinti dar daug visokių tarnybų, kurios atlieka visiems piliečiams reikalingus darbus, tačiau jokios pridedamosios vertės nesukuria. Nebent saugo jau sukurtą vertę – sakykim gaisrininkai, gesindami gaisrą gali tos vertės kažkiek išsaugoti.
Lovys ir skirstytojai
Dauguma tų valstybės tarnybų yra reikalingos ar net būtinos – policininkai gaudo nusikaltėlius, kariuomenė saugo valstybės teritoriją nuo išorės priešų ir, prireikus, ją gina, gydytojai gydo ligonius, gaisrininkai gesina gaisrus, mokytojai moko vaikus ir t.t. Tų naudingų tarnybų nemažai. Visos jos išlaikomos iš biudžeto – t.y. iš mokesčių mokėtojų per tam tikrą laiko tarpą sumokėtų pinigų. Taip pat iš biudžeto išlaikomi ir valdininkai.
Va, apie jų darbą konkrečiai ką nors pasakyti LR yra gana nelengva. Jei paklausi eilinio mokytojo ką veikia Švietimo ministerijos tarnautojai ar švietimo ministras – jie tik truktels pečiais. Organizuoja mokytojų darbą? Skirsto lėšas? Kuria visokius projektus ir reformas, kurios mokytojams reikalingos kaip šuniui penkta koja? Jei korespondentas paklausia ministerijos tarnautojo ar net paties ministro, ką šis veikia, dažniausiai gauna „išsamų“ atsakymą – „dirbu savo darbą“.
Didžioji dalis mokytojų su ta ministerija jokių reikalų neturėjo, niekada ten nebuvo ir nematė nei vieno valdininko. Tiesa iš ten ateina daugybė raštų, nurodymų, reikalavimų, direktoriai privalo rašyti didžiules ataskaitas, įrodyti, kad mokykla dirba ir t.t. Tokių ministerijų LR geras tuzinas. Ir daugelio jų tarnautojai bei vadovai sunkiai galėtų paaiškinti, ką jie dirba ir kuo jų darbas naudingas visuomenei. Be tų ministerijų yra tarnybų, departamentų ir t.t. Visų jų tarnautojai yra tvirtai įsitikinę, kad yra verti žymiai didesnio atlygio nei tie, kurie dirba realų darbą.
Aš iki šiol nesumąstau kodėl Seimo narys turi gauti kokių šešių gaisrininkų atlyginimą? Kodėl švietimo ministerijos sekretorė turi uždirbti daugiau už mokytoją, o ministras už mokyklos direktorių? Atsakymas paprastas – atlyginimus jie pasiskiria sau patys. Būtent Seimo nariai nutaria kokių algų, priedų ir privilegijų jie nusipelnė už savo, bent jau šiuo metu, respublikai ne itin naudingą, dažnai net žalingą darbą.
Apetitai ir galimybės
LR priviso per daug tarnautojų, kurie nekuria pridedamosios vertės ir, greičiausiai, didesnė dalis jų neatlieka jokio naudingo darbo. Šiaip ar taip, mokesčių mokėtojai į biudžetą supila žymiai mažiau pinigėlių, nei reikia tarnyboms išlaikyti ir valdininkų apetitams patenkinti. Tad tenka pardavinėti valstybės turtą. Tenka skolintis. Ir gyventi skolon. Juk valdininkai ir politikai negali susimažinti atlyginimų. Jie jau priprato gyventi sočiai ir prabangiai. Nors pasiusk, bet Seimo nariui reikia prabangaus automobilio ir trijų tūkstančių litų kanceliarinėms išlaidoms: tiek kanceliariniams reikalams per mėnesį išleidžia trys Telšių rajono gimnazijos. Vyriausybė skolinasi noriai – juk ne premjerui, ministrams ar seimo nariams reikės tas skolas atidavinėti.
Vyriausybė ir Seimas nuolat priima įstatymus arba jų pataisas, naudingas nedidelei „švogerių“ grupei, bet beveik visada žalingas respublikai ir daugumai jos piliečių.
Taigi, ką gali padaryti eilinis pilietis, mokesčių mokėtojas, ir tos pridedamosios vertės kūrėjas? Juk kad ir kiek besumokėtum tų mokesčių, valdininkai vis tiek sugebės juos perskirstyti taip, kad didžioji dalis atitektų jiems, o dirbančiajam – minimali suma. Skaičiau DELFI vieno ekonomisto straipsnį, kuris aiškino, kad valstybė LR mokesčių pavidalu atima apie 80 proc. pridedamosios vertės iš ją kuriančių dirbančiųjų.
Taigi ką gali dirbantysis? Atiduoti ir tuos 20 proc., nepasilikdamas sau nieko? Ką dar galima tai valstybei duoti, kad valdininkai ir politikai pagaliau pradėtų rūpintis ne savo asmeniniais, klano ar partijos interesais, bet bendra visų respublikos piliečių gerove? Aišku, galima neimti atlyginimų vokeliuose ir nepirkti kontrabandinių cigarečių.
Tačiau ar tai išgydys valdininkus nuo godumo ir privers valstybės tarnybas sąžiningai dirbti? Juk jei LR muitininkai dirbtų sąžiningai, tos kontrabandinės cigaretės ir kitos kontrabandinės prekės į mūsų valstybės teritoriją nepatektų... Taigi, klausiu savo oponentų, ką gali duoti LR pilietis valstybei?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!