Tai buvo keistas romanas: parašytas tarsi be didelių literatūrinių ambicijų, bet dvelkiantis nesumeluotu nuoširdumo. M. Levy greitai tapo labiausiai perkamu Prancūzijos rašytoju ir romanus ėmė kepti vieną po kito.
Antrasis jo romanas lietuviškai – „Neištarti žodžiai“ (Alma Littera) – praktiškai pagal tą patį modelį, kaip pirmasis, sukaltas kūrinys. Siužetas sudėliotas iš fantastinių elementų – po tėvo mirties dukra patiria dar didesnį šoką, kai „aptinka“ savo tėvą gyvą... ir paaiškėja, kad būdamas gyvas tėvas užsakė pagaminti elektroninę savo versiją. Kodėl? Nes nori šešių dienų, per kurias spėtų atsigriebti už visą prarastą laiką su savo dukra.
Prasideda viso gyvenimo apmąstymai, skaudžiausių paslapčių atskleidimas, apibendrinimai, neplanuota kelionė, nesiliauja ginčai ir skaitytojas turi iki paskutinio puslapio spėlioti kuo visa tai baigsis. Ar galima per šešias dienas atsigriebti už visą gyvenimą? Ar gali tos šešios dienos ką nors pakeisti?
Androidas su tėvo atmintimi bando padaryti tai, kas atrodo neįmanoma - gražinti dukrai prarastą laiką ir meilę... Nesiliaujančiuose apmąstymuose apie vienatvę ir nesugebėjimą būti kartu, dukra ir tėvas-androidas tarsi iš naujo bando suprasti, kas trukdo žmonėms, mylintiems vienas kitą, būti kartu. Tema amžina, klausimai irgi, bet romanistų užduotis ne atsakyti į klausimus, o atverti klausimais tai, ką kiekvienas turime savo gyvenimuose.
Žvelgiant iš pirmo M. Levy romano perspektyvos, „Neištarti žodžiai“ atrodo kiek paprastesnis ir mažiau apgalvotas darbas. Ne itin įtikina gausūs dialogai, kurie tarsi nurašyti nuo amerikietiškų serialų (pats autorius gyvena Niujorke). Nelabai įtikina pagrindinės veikėjos – Džulijos – paveikslas. Jos aplinka, kaip ir ji pati, pernelyg stereotipiška: pripažinimo sulaukusi grafinio dizaino specialistė, draugas gėjus ir pasiturintis sužadėtinis – siaubingai neskoningas mišinys.
Bet situaciją gelbsti autoriaus vaizduotė ir gebėjimas iš paprastų gyvenimo situacijų sukurti į pasaką panašią fantaziją. Būtent tai, kas nerealu, neracionalu, čia įdomiausia, nes visa, kas racionalu: darbuose paskendęs tėvas, sustyguotas ir iš pažiūros nuostabus gyvenimas, kažkodėl visai nesuteikia laimės nei pagrindinei veikėjai, nei romano skaitytojams.
Aišku, knyga nėra skirta literatūros gurmanams. Ji greičiau yra sukurta būtent greito „maisto“ gerbėjams. Tiems, kurie trokšta kelias valandas praleisti tarp nesudėtingų gyvenimo situacijų, dažnai kartojamų klišių („rytas protingesnis už vakarą“) ir dar keleto lengvų kąsnelių, kuriamų prastumti laikui. Ir nors romanas nusileidžia pirmajam M. Levy darbui, vis dėlto jis nėra blogiausias importinis produktas iš Prancūzijos, kokių pastaruoju metu sulaukiame, deja, kaip niekada daug.
Čia galima prisiminti tiesiog nepaskaitomą Davidą Foekinos ar visiškai nuviliantį Grégoire Delacourtą. Šie autoriai taip pat pirmo ryškumo žvaigždės, bet jų kūrinius sunku pavadinti „kūrybos“ vaisiais. Jie labiau primena prekes.
M. Levy galbūt nėra geriausias prancūzų rašytojas, bet jis tikrai nėra aklai publikai pataikaujantis autorius. O tai šiais laikais - didelė vertybė.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!