Mūsų ryšys stiprus ir labai ją myliu, bet viena jos savybė mane tiesiog veda į neviltį. Tai – konkurentyvumas. Šį bruožą pastebėjau jau seniai, nuo paauglystės, tačiau viską nurašydavau jaunam mūsų amžiui (ji dar ir truputį jaunesnė) ar savivertes trūkumui. Apsipykdavom, tačiau neilgai trukus vėl susitaikydavome. Pirmasis toks nepatikęs jos poelgis buvo, kai susitikinėjau su berniuku ir laukiau iš jo pirmojo bučinio. Draugė pasigyrė, kad tą berniuką pabučiavo pirma. Skamba gal juokingai, bet augant ir konkurencija tik augo.
Kiek turėjau simpatijų jaunystėje, draugė mane aplenkdavo, perimdavo bendravimą. Didelį skaudulį jutau ir kai po ilgos, rimtos draugystės studijų metais išsiskyriau su vaikinu, o po kurio laiko paaiškėjo, kad mano draugė su juo tapo gerais draugais. Draugauti neuždrausi, bet žinau, kad šnekėjosi ir apie mane, mūsų santykius. Buvo skaudu, po to karto bendravimą su ja sumažinome. Tačiau praėjus kuriam laikui susitaikėm ir nemalonumus pamiršau.
Išsišnekėjom, ji man papasakojo, kad visada jaučiasi prastesnė, kad man pavydi išvaizdos ar kitų savybių. Susitaikėme, stengiausi, kad geriau jaustųsi šalia manęs – net nežinojau, kad ji gali taip jaustis. Keistai tą parodydavo: kai būdavome prie kitų žmonių, ji pašiepdavo mane, parodydavo kitų akyse kaip keistuolę. Stengiausi jai padėti, stiprinti jos pasitikėjimą savimi. Tačiau dabar problema tikrai paaštrėjo.
Kai ištekėjau už dabartinio savo vyro, stengiuosi draugę rečiau kviestis į svečius. Nebesu tikra, ar bendrauti, ir kaip bendrauti toliau.
Mano vyras – toks mažai bendraujantis žmogus, jam reikia laiko prie svetimo žmogaus priprasti. Kai susipažino su mano drauge, jis iškart pasakė, kad tokia draugė – tik nelaimė žmogui. Nesupratau jo pasakymo, dar ir užpykau ant vyro, kad jis nepriima ir nemėgsta mano artimiausios draugės. Tačiau jai dažniau besilankantys pas mus, mane pačią pradėjo trikdyti jos elgesys.
Net prie mano vyro ji nuolat stengiasi pastatyti į blogesnę vietą, pažeminti. „Tu nemoki skaniai gaminti, va, aš tai savo vyrą tikrai lepinčiau“, „Tu nelygini jo marškinių? Tai kokia tu žmona?“ – tokios replikos tikrai verčia jaustis negerai. Bet kantrybės taurę perpildė jos elgesys, įsipykęs ir mano vyrui. Užėjusi į kambarį radau draugę, glostančią mano vyro ranką ir murkiančią: „Oo, matau tikrai, kad sportuoji... taviškė nemėgsta sporto, tai vienas eini?“
Vyras žiūrėjo griežtai į ją, nieko neatsakęs ir nuėjo. Bet aš tada pasiutau. Nemanau, kad toks niekšiškas elgesys turi būti toleruojamas. Bet ką daryti? Daug esam kalbėjusios apie tas problemas, daug stengiausi kažkuo padėti, bet jau prarandu viltį, kad kažkada ji pasikeis. Tačiau ką daryti, kai draugaujam nuo vaikystės, net tėvų šeimomis, o kitų draugų be manęs ir neturi? Gaila ir jos, ir noriu saugoti šeimą. Nenoriu būti nuolat menkinama prieš vyrą. Kaip su ja pasikalbėti, kad pagaliau suprastų?