Netyčia pastojau, na, ir tada susituokėm. Draugės sakė, kad per greitai, mama džiaugėsi, kad vaikas augs šeimoj.
Iki tol, kol pradėjau lauktis, buvo normalus. Hobiai sutapo, laiką leidom kartu visur varydami. Arba atskirai: aš su panom, jis su draugeliais. Kitą rytą susitinkam, pasipasakojam, kaip kam sekėsi.
Bet kai jau nėščia, tai normalu, kad pasikeiti. O jisai nenormaliai nepasikeitė. Aš norėjau jau ramiai būti namie, daugiau laiko praleisti kartu, o jis vis tiek išeidinėdavo, kaip ir prieš pastojant. Draugeliai, festivaliai...
Vieną kartą išvažiavo į balių, kai dar prašiau nevažiuoti. Aš stovėjau koridoriuj, verkiau, prašiau neišvažiuoti. Jis už tašės ir „nepi*k proto“.
Kitą dieną iš bendrų draugų sužinojau, kad kvietėsi į tą balių mergas. Kol kitą dieną maudėsi duše patikrinau telefoną, radau ir žinutes.
„Pasiimam mergų“, – tokia tema buvo žinutės jo su draugeliu.
Padariau skandalą. Liepiau susikrauti daiktus ir eit lauk, man čia kuilių nereikia. Buvo labai skaudu.
Po to dar daug kartų prašėsi išlaikyti šeimą, bandžiau atleisti, bet jis visiškai nepasimokė. Pagyvenom dar kažkiek laiko kartu, bet vėl žinutės prasidėjo, draugeliai, tas pats, žodžiu.
Jis man šlykštus. Sutikusi gatvėje, nusigręžiu į kitą pusę. Vaiku nesidomi ir nepažįsta, net gatvėj irgi neprieina pakalbint. Tai apie kokius santykius buvo galima galvoti?
Noriu perspėt – netekėkit nepatikrinusios. Pabandykit kokį kartą paprašyt likt namie ir pažiūrėkit, pasirinks jus ar draugelius. Daug kandidatų iškart atkris. Sėkmės.