Per nėštumą anyta labai mane palaikė, mamos nebeturiu, vyro mama padėjo išrinkti kai kuriuos daiktus, kiek reikės palučių ir pan.
Bet kai gimė dukrytė, pamačiau blogiausią anytos pusę. Prasidėjo nežmoniškas kontroliavimas ir valdymas, aš viską darau blogai, o ji viską žino geriausiai.
Kiekvieną dieną kas nors naujo. Daviau čiulptuką, išgirdau, kad sugadinsiu vaikui dantis būsimus. Daviau bulvę su morka, buvo pastabos, kad taip neįmanoma, reikia pradėti nuo grūdų. Dabar dukrytė auga ir prasideda pastabos dėl ortopedinių batukų mokymuisi vaikščioti.
Mano pastangų neiškristi iš darbo rinkos taip pat visiškai nesupranta, net jeigu mokymuisi skiriu po valandą laiko per dieną, jau kritikuoja ir kreivai žiūri, kad mama su vaikučiu gali net prie kompiuterio valandai atsisėsti, o Dieve.
Didžiausia tragedija yra ta, kad mes gyvename kartu dvi šeimos viename name ir tai greitu metu nepasikeis. Vienas aukštas yra mūsų su vyru ir mažyte, kitas - vyro tėvų.
Netgi migdymo laikas yra konfliktų priežastis, kai anksti migdau anytai atrodo nenormalu ir ateina pakalbėt į tuos pačius kambarius, pabendrauti, mažytę ima ant rankų.
Prieinam iki žiaurių konfliktų, bet niekas nejuda į priekį, tik verdam barniuose. Vieną dieną apsitariame, o kitą trūkt už vadžių - vėl nuo pradžių.
Mūsų šeima yra atskira, bet nuo tos anytos jau pradėjau pyktis ir su vyru. Kartais ateina mintis, kad vienai su dukryte būtų sunku, bet gal lengviau negu dabar yra.
Tai va, aš gyvas įrodymas palinkėjimo niekada negyventi su uošviais ir galiu tik pasakyt tą patį - mokykitės iš svetimų klaidų, nes irgi netikėjau, kad gali būti taip blogai