Dauguma vis dar priima žmones su negalia kaip kažką „užkrečiamo“ ar per daug sudėtingo.
„Kam tau to reikia?.. Juk pilna sveikų vyrų. Bet kuris, vos tau panorėjus, kristų po kojomis.“
Bandymas teisintis draugams dažniausiai stumia į aklavietę. Niekada nekėliau sau klausimo, kodėl pasirinkau žmogų, sėdintį vežimėlyje. Nuo to jis netapo nei geresniu, ne blogesniu draugu ar vyru.
Nematau esminių skirtumų, nors ir kasdien susiduriu su iššūkiais. Ne, tai ne tas pats, kas draugauti su sveiku vyru, tai kur kas įdomiau. Tai kaip būti su vyru, turinčiu super galių. Gebėjimo įkvėpti, nepasiduoti, imtis naujų veiklų, galėjimo neįmanomus dalykus padaryti įveikiamais.
Aktyvesni net už sveikuosius
Matyt, iš šono galėtų atrodyti, jog neįgalieji neturi per daug pasirinkimo, na, nebent stebuklingu būdu rasti tokią pat neįgalią antrą pusę.
Visuomenė linkusi nurašyti ir kažkaip neadekvačiai reaguoti į judėjimo ar kitą negalią turinčius žmones. Niekas nepataria ir kaip teisingai elgtis šalia tokio žmogaus, kada siūlyti pagalbą, o kada tiesiog kantriai laukti.
Nesunkiai galima įžeisti, todėl kiekvieną pagalbos siūlymą bandau pasverti, ar tą patį siūlyčiau sveikam vyrui. Ko gero, tikėčiausi, jog atidarys mašinos dureles ar paneš sunkų pirkinių krepšį, ar perneš per didelę balą, o šiuo atveju tokius savo lūkesčius palieku kažkur šone.
Neįgalieji jaučiasi kitokie, nes žmonės nežino, kaip su jais elgtis ir tas tiesa. Mes nežinom.
Kai bebūtų keista, pastebėjau, kad žmonės, sėdintys ratukuose, gerokai aktyvesni už didžiąją dalį mano draugų. Savarankiški ir aktyvūs, tokie, kokiais turėtų būti sveiki žmones, tačiau sveikieji ko gero neįvertina, kiek turi galimybių ir pasirinkimų.
Apie tai, kas tabu
O dabar apie intymius momentus, apie kuriuos mūsų visuomenėje kalbėti vis dar yra tabu. Susidaro įspūdis, kad neįgalieji nesimyli.
Praktiškai jokios informacijos apie tai nėra. Vienas kitas straipsnis apie kylančias problemas, bet kaip su jomis tvarkytis ar kur būtų galima pasikonsultuoti?.. Noup.
Nesvarbu, jeigu neįgalusis nevaldo nieko žemiau juosmens – jam, kaip ir sveikam žmogui, reikia glamonių, bučinių, apkabinimų.
Gan sudėtinga suvokti, kad kokybiško audringo sekso teks atsisakyti, tačiau nereikia pamiršti įvairių žaidimų, oralinio sekso ar glamonių.
Gal vienintelis didelis iššūkis, su kuriuo tenka susidurti, tai kaip suteikti jam malonumą ar orgazmą?
Ir vėlgi grįžtu prie to, kad informacijos apie tai yra lygiai nulis, o dauguma neįgalių žmonių nedrįsta apie tai atvirai kalbėti, nors lygiai taip pat ieško informacijos, kaip lytinį gyvenimą padaryti kuo įmanoma kokybiškesniu.
Sudėtingiausia – visi „negaliu“
Gal nuskambės keistai, bet niekada nesigailėjau jo, o buvau visad pasiruošusi padėti. Nors ne visad mano pagalba buvo priimama, vertinu tai kaip savarankiškumą arba vyriško ego parodymą. Kartais pastebiu, kad man šalia jo būti sudėtingiau nei jam šalia manęs.
Sudėtingiausia, matyt, optimistiškai priimti daugybę „negaliu“. Negaliu stabtelti ir apkabinti visu ūgiu, lyg stovinčio tvirtai ant žemės vyro, ar paimti už rankos, kai einam pasivaikščioti, vien dėl to, kad techniškai tai neįmanoma.
Geriausiu atveju paimti už rankos galiu prisėdusi ant suoliuko parke. O ir vaikščioti reikia gerai pagalvoti, kur. Nedaug sostinės vietų yra pritaikytos žmonėms su vežimėliais.
Nekalbant jau apie barus, teatrus, parodas ar panašias vietas – į kai kur patekti tiesiog nėra galimybės.
Miestas galėtų būti geriau pritaikytas
Toks jausmas, kad visiems nusispjauti, jog neįgalus žmogus turi tuos pačius poreikius kaip ir sveikas. Jis juk irgi nori pasižiūrėti krepšinio varžybas ar išlenkti alaus bokalą su draugais. Jis irgi nori nusivesti merginą į teatrą ar kavinę. Noup. Jei sėdi vežimėlyje, sėdėk namie.
Darosi pikta, nes tiek nedaug reikia, kad dauguma viešų erdvių būtų prieinamos visiems, bet niekas nesivargina apie tai net pagalvoti.
Daugumos barų, kavinių, restoranų slenksčiai ir laiptai yra tiesiog neįveikiami žmogui, sėdinčiam vežimėlyje. Užtektų dalį laiptų pakeisti rampa ar tiesiog padaryti paprasčiausią pandusą užvažiavimui.
Neįsivaizduojat, kaip nudžiungu, kai randam kavinę be jokių slenksčių ar laiptų – tai, į ką anksčiau nebūčiau atkreipusi dėmesio.
Taip, mokausi ir aš. Mokausi nepasiduoti, ieškoti galimybių, atkreipti visuomenės dėmesį į tai, ad mūsų dalis yra ir „ratuoti“ žmonės, ir tie žmonės turi tikrų super galių.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse "Mano uždrausta meilė". Savo pasakojimą siųsti galite adresu pilieciai@delfi.lt, konkurso sąlygas rasite paspaudę štai čia.