Buvo praėję tik 20 metų nuo antrojo pasaulinio karo pabaigos, o aš tuo metu buvau smalsus pirmokas. Man atrodė, kad karas buvo panašus į tą, kurį žaisdavom su kaimynų berniukais. Buvo sunku suvokti kaip tai galėjo atrodyti realiame gyvenime. Marijampolėje tuo metu karo griuvėsių jau nebuvo. Buvo pastatyta daug privačių namų, o netrukus prasidėjo ir daugiabučių statyba. Šiandien, kai jau suvalgyta ne vienas pūdas gyvenimo druskos, norėtųsi seneliui užduoti ir kitokius klausimus. Bet laiko atgal nepasuksi.
Prisimenu ir senelio bei močiutės brolių ir seserų pasakojimų fragmentus. Kaip Marijampolės vyrai po 1918 metų vietinius banditus ant Šešupės ledo „teisė“, kaip Šaulių sąjungoje „kažką“ veikė, kaip budėdavo naktimis, kad „bolševikai gėdos nepadarytų“. Pamenu pasakojimus kaip vietinio pulko kariai sekmadieniais žygiuodavo į bažnyčią, apie meilę ir Tėvynę, apie skurdą, kančias ir kraują. Žinoma prisimenu ir kalbas apie utėles NKVD rūsiuose ir daug kitų, tuo metu mistiškų ir paslaptingų istorijų.
Kai pasidairau į gyvenimo kelią žyminčius laiko ženklus – nusistebiu. Nuo „mano senelių laikų karo“, nuo 1988-ųjų vasaros ir vėlesnio laikmečio politinių pokyčių rytų bloko šalyse jau prabėgo daugiau metų nei tada, kai aš savo seneliui uždavinėjau vaikiškus klausimus. Skirtingai nei 1988-aisiais, dabar galiu paklausti save patį kaip buvo tada? Kaip tie įvykiai ir tas laikmetis man atrodo šiandien kai perskaityta daug daugiau knygų, pažinta daug daugiau žmonių, išmokta daug reikalingų ir nereikalingų dalykų. Kai sutikta daugybė melo bei veidmainystės ir pats tariesi esąs gudresnis nei jaunystėje. Prisimeni kai lipai ant stogų mojuodamas trispalve, su fakelais rankose žygiavai į ateitį, dainavai senas geras dainas, o rusas su AKM’u gretimose kareivinėse paprasčiausiai nereiškė nieko. Šiandien lengva dėstyti žmones ir įvykius į „savo vietas”. Daug kas užrašyta, nufotografuota, nufilmuota, gyvi liudininkai. Nors daug kas ir sunaikinta, paslėpta, nutylima ar paprasčiausiai ignoruojama.
Naudodamasis kompiuterinėmis technologijomis, kviečiu susipažinti su keletu autentiškų ketvirčio amžiaus senumo dokumentų:
Tai pirmosios Vasario 16-tos po sovietmečio (iš tiesų tai dar sovietmečio paskutinių metų) šventinio minėjimo Marijampolėje (tada dar Kapsuke) foto akimirkos. Šiose nuotraukose užfiksuoti: Kęstutis Genys, kun. Gracijus Sakalauskas, Paulius Uleckas, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis ir Romualdas Ozolas. Šio renginio scenarijų parengiau aš – Paulius Uleckas. Taip pat pateikiama ir mano kalba, pasakyta renginio metu. Minėjimas vyko Kapsuko TSRS 50-mečio maisto pramonės automatų gamyklos salėje (dabar AB „FASA”).
Skardiniai ženkliukai, pagaminti gamyklos darbininkų, specialiai Vasario 16-tos minėjimui. Projektavo ir gamybą organizavo Juozas Davainis.
Tais metais tai buvo pirmas ir vienintelis tokio mąsto minėjimas Lietuvoje. Tiesa sako, kad ir Vilniuje taip pat vyko kažkas panašaus. O kokia stebuklinga dvasia alsavo ta auditorija… Kiek ten buvo vilčių ir tikėjimo, ašarų ir jausmo. Deja to nenufotografuosi, nenufilmuosi ir jokiais materialiais prietaisais nenukopijuosi ir neperkelsi laike. Tačiau pabandykite pasitelkti savo vaizduotę, o gal būt ir kokį nors to renginio dalyvį ir pabandykite pažinti kaip mes tada šventėme VASARIO 16-ĄJĄ!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!