Tuo metu į mano skyrių atėjo dirbti naujokė. Labai graži moteris. Aš, kaip vyras, tą labai greitai įvertinau. Ir ne tik aš – kiti kolegos taip pat. Kiek uždaro būdo, nelabai besileidžianti į kalbas ar kolegiškas blevyzgas. Subtili, elegantiška ir labai paslaptinga. Ta jos paslaptis tiesiog varė iš proto.
Kai pradėjo kilti kalbos apie kalėdinį balių, organizuotis grupės ir programa, ji liko nuošalyje. Paklausus, ar dalyvaus, atsakė, kad turbūt ne. Kiek iš kolegių iššnipinėjau, tai ji – vieniša mama, nelabai turi laiko tokiems dalykams kaip darbiniai baliai. Aha, laisva, – pagalvojau, – turbūt ir nelabai draugiškai nusiteikusi vyrų atžvilgiu. Kiek ją kalbinau ar rodžiau kažkokį dėmesį, ji liko tam abejinga. Tas paslaptingumas ir nepasiekiamumas dar labiau kėlė susidomėjimą.
Na, galų gale kažkam pavyko ją įkalbėti bent trumpam prisijungti ir labiau susipažinti su kolektyvu. Kai pamačiau ją šventėje, taip apsidžiaugiau – kaip vaikas, gavęs saldainį. Labai norėjau su ja pabendrauti neformalioje aplinkoje, o tam nėra geresnes progos kaip balius darbe, ypač prieš Kalėdas. Juk visi žinom, kad tada didžiausias šansas pakabinti savo simpatijas, kurios mezgasi visus metus. Kas buvęs bent viename kolektyvo baliuje, supranta, kad visi po oficialios dalies kiek labiau atsipalaidavę, išsiskirsto poromis pasikalbėti, o gal net ir daugiau...
Tai turėjau tokia viltį ir aš – pagaliau sušildyti tą ledo karalienę.
Kai balius įsivažiavo labiau, prisliūkinau prie savo simpatijos ir, kadangi buvau kiek įkaušęs, įsidrąsinęs pasiūliau jai nueiti į kambarį su manimi. Ji į mane pažiūrėjo, prisimerkusi prisislinko taip arti, kad galėjau užuosti jos kvepalus prie ausies, ir atsakė man: „Ne.“
Nusisuko ir nuėjo. Tiesiog ne. Trumpai, aiškiai ir užtikrintai. Aišku, kiek susimoviau, su tokiomis moterimis taip nesubtiliai elgtis negalima. Tas sužavėjo dar labiau, nes šiaip mano kolektyve moteriškės tiesiog lipa ant kolegų vyrų, ir tikrai būčiau nurovęs ne vieną tą vakarą, jeigu būčiau norėjęs. Bet mane domino tik ji. Visą vakarą sekiojau jai iš paskos, bet ji manęs vengė. Akivaizdžiai. Tik kai susiruošė vykti namo, priėjo prie manęs atsisveikinti.
Kiek prablaivėjęs, nes sekiodamas jai iš paskos neturėjau kada gerti, atsiprašiau už savo elgesį. Pačiam buvo gėda, tuo labiau, kad ji man labai patiko. Ji nusišypsojo ir mane pabučiavo. Tuo vakaras ir baigėsi.
Vėliau grįžome į darbą, buvo komandiruotės, vėliau ir nuotolinis darbas. Susitinkam ypač retai – tik kai reikia kažko biure. Visko buvo per tą laiką ir darbe, ir asmeniniuose gyvenimuose. Mūsų bendravime pažanga per dvejus metus pasidarė ta, kad kartais jai paskambinu nebe formaliai pabendrauti, jau geriau ją pažįstu. Ilgokai bendraujame per nuotolį, draugiškiau. Ji manes nebevengia, bet į pasimatymą eiti dar nesutinka. Šiais metais bus šventinis įmonės vakarėlis, tai turiu vilties ja įkalbėti persigalvoti, o gal ir pratęsti ta bučinį, kurį pradėjom prieš dvejus metus.