Klaidingai šiais laikais šuns kilmės dokumentai laikomi nereikalingu popierėliu, skirtu tik pasipuikavimui ir vaikščiojimui po parodas. Žmonės mano, kad dokumentuotus šunis laiko ir parodose „kankina“ veisėjai ir išpuikėliai, neturintys, kur dėti pinigų, o štai bedokumenčius mūsų draugus perka tie, kurie tikrai rūpinasi šunimis. Juk ir be dokumentų šunys gali būti draugais, juk ir be dokumentų šunys gražūs, galbūt net atitinkantys standartą, o perkantys šunį be dokumentų daro gerą darbą, nes išgelbėja juos iš neretai nekaip atrodančių pardavėjo namų. Kodėl tik šunys su dokumentais yra veislės atstovai ir kodėl pirkdami šunis be dokumentų mes jiems kenkiame? Kad atsakyti į šiuos klausimus, reiktų išsiaiškinti, ką vis dėlto duoda šuns kilmės dokumentas.
Dokumentas ar ne dokumentas?
Šuns kilmę įrodantis dokumentas yra ne šuns pasas ir ne skiepų knygelė. Šuns kilmę įrodo Lietuvos kinologų draugijos išduoti dokumentai, kuriuose nurodyta šuniuko kilmė. Tas lapelis, kurio dauguma taip baidosi, vien savo egzistencija gali įrodyti, kad šuniuko tėvai buvo sveiki, kad jų psichika buvo tikrinama parodose ir šuniukas užaugs tikru savo veislės atstovu. Šuniukams dokumentų negalima padaryti vėliau, kaip ir negali būti tokio atvejo, kai vienas ar du šuniukai vadoje neturi dokumentų, nors šis melas yra gan gajus. Visi gimę šuniukai jau gimsta su dokumentais arba be jų. Parduodami veisliniai šuniukai jau būna identifikuoti, liaudiškai tariant - „sučipuoti“, ir paskiepyti.
Mūsuose mėgstama rodyti šuns skiepų pasą, į kurį veterinaras ar savininkas gali įrašyti kokią tik norima veislę, ir postringauti - „veterinaras sakė (ar rašė), kad čia tikras, standartus atitinkantis veislės atstovas!“. Deja, skiepų pasas - ne kilmės dokumentas, o veterinaras - ne kinologas.
Standartas susidaro iš daug daugiau nei plauko ar akių spalva. Standarte svarbūs ne tik šuniuko ūgis ir svoris, tačiau ir proporcijos, kaukolė, sąkanda, charakteris ir nemažai kitų, smulkių ir nesmulkių dalykų. Veterinaras nėra žmogus, dirbantis šį darbą ir galintis „pamatuoti“, kiek šuniukas „telpa“ į standartą, tačiau gali jums paglostyti širdį nuramindamas - taip, jis panašus į Jūsų norimą veislę. Šuniukas gali būti tikrai panašus į norimą veislę, tačiau tai nereiškia, kad jis yra jos atstovas. Be kilmės dokumentų niekas negali įrodyti, kad šalia veislinių šuniukų prieš kelias kartas nepagulėjo vienas neveislinis, kurio genai taip ir laukia progos išlįsti laukan.
Ką veikia tie veisėjai ir kodėl jiems reikia mokėti?
Kad šuniukas gautų dokumentus, jo veisėjai turi į tai įdėti nemažai darbo.
Lietuvoje visi veisiami šunys turi gauti bent du įvertinimus iš parodų. Sakysite, parodos - tai tik šunų kankinimas? Tačiau būtent parodose yra tikrinama šunų psichika ir eksterjeras. Agresija, bailumas, perdėtas jautrumas gali būti perduodamas genais. Ir toks šuo, tikrinamas parodoje, kai aplink jį vaikšto galybė šunų bei žmonių, nesielgs ramiai, jį bus sunku apžiūrėti. Toks šuo negaus įvertinimo ar gaus jį nepakankamą veisimui. Tad jis savo genų neperduos tolimesnėms kartoms. Panaši istorija ir su eksterjeru. Parodose šuns eksterjerą apžiūri ne veterinarijos gydytojai, o veislės ekspertai, dirbantys su šunimis dešimtimis metų ir mintinai mokantys standartą. Jei šuo negauna įvertinimo, tinkamo veisimui, jis turi rimtų nukrypimų nuo standarto, kurių negalima perduoti ateities kartoms.
Parodos - dar ne viskas. Kiekvieno veisiamo šuns laukia sveikatos tyrimai. Priklausomai nuo veislės, kiekvienam šuniui turi būti daromi tyrimai dėl dažniausiai genetiškai perduodamų ligų. Prastos sveikatos šunų neleidžiama veisti. Ir tik surinkus sveikatos tyrimus ir parodų įvertinimus, jei šuo yra sveikas, atitinka standartą ir yra normalios psichikos, galima galvoti apie veisimą. Beje tiek parodos, tiek sveikatos tyrimai kainuoja.
Tačiau istorija čia nesibaigia. Dar reikia surasti tinkamą partnerį. Kuris „atpirktų“ šuns silpnąsias vietas ir išlaikytų stipriąsias. Neretas veisėjas dėl tokio partnerio važiuoja net į užsienį. Parteriui dera susimokėti, taip pat atsieina ir kelionė. Tada, jei pasiseka, seka nėštumo mėnesiai na, ir galų gale - šuniukai. Pulkas mažylių, kuriems reikia vaistų nuo kirminų, skiepų, čipų ir dokumentų, kurių kaina, beje, tesiekia 50 Lt. Na, ir maža paskaitėlė kiekvienam, perkančiam šuniuką, krūva patarimų ir nesibaigiantis rūpestis, kaip jums sekasi susigyventi. Maža to, pardavus šuniuką veisėjo atsakomybė nesibaigia. Jei šuniukas užauga ne toks, kokio jūs tikėjotės, ar paaiškėja kad jis paveldėjo genetinę ligą, visada galite kreiptis į veisėją pagalbos ar kompensacijos.
Skirtingai nei daugintojams (t.y. tiems, kurie veisia šunis be dokumentų), veisėjams mokama už investiciją į gerus, gražius šuniukus, už darbą, laiką ir rūpestį.
Taip, veisliniai šuniukai gali kainuoti brangiai. Taip pat kaina gali priklausyti ir nuo pirkėjo bei šuniuko kokybės. Šuniukas, perspektyvus parodoms, kainuos daugiau nei vadinamas „petas“ - šuniukas tik namams.
Taip pat neretai „neaiškius“ pirkėjus bandoma atbaidyti didesne kaina, o tokiems, kurių pirmas klausimas būna „kiek kainuoja?“, šuniuko gali ir apskritai neparduoti. Nes kiekvienam veisėjui svarbu jo šuniukų ateitis. Tačiau nepamirškime, kad veisėjai - taip pat žmonės, ir jie gali jums padėti. Jei veisėjas jumis pasitikės ir matys, kad jūs esate vertas šuniuko, kaina gali kristi, galite susitarti dėl išsimokėjimo, bendrasavininkystės.
O tai ką veikia daugintojai?
Daugintojų darbas, deja, daug lengvesnis. Jiems tereikia turėti kalę, primenančią kokią nors veislę, ir surasti panašų patiną, kuris ant jos užliptų, o tada telieka sekti pasakas. Pasakų būna įvairių tipų.
„Kalei reikia nors vieną kartą atsivesti šuniukų dėl sveikatos“ - ne, kalei tikrai ne į sveikatą atsivesti vadą. Deja, tačiau kalės sveikata gali labai pablogėti po vienos vados. Jokios sveikatos nėra tame, kad kalė turi ne vieną mėnesį tampyti savo pilve gaują šuniukų, o po gimdymo du mėnesius kentėti, kol ta pati gauja mažais nagučiais ir besikalančiais dantukais žaloja kalės pilvą. Be to, sukergus kalę vienąkart, padidėja rizika įvairių reprodukcinės sistemos vėžinių susirgimų. Tad viena vada kalės sveikatai jokios naudos neduoda, greičiau atvirkščiai.
„Mano patinas labai norėjo kalės“ - tokių daugintojų belieka paklausti - kaip jis jums tai pasakė? Deja, šunų, ypač patinų, „jojimas“ ant daiktų vis dar klaidingai interpretuojamas kaip kalės norėjimas, nors išties jis reiškia nesklandumus šeimos lyderiavime. Šuo tokiu elgesiu bando šeimininkui pasakyti, kad šuo yra vadas, o šeimininkas tai patvirtinta atvesdamas jam kalę.
Mokslininkų jau įrodyta, kad šunys jokio malonumo akto metu nejaučia, tačiau labai gerai veikia dauginimosi instinktai, ir leidus patinui sueiti su kalyte, gali tekti visą likusį patino gyvenimą kentėti padidėjusią agresiją, padažnėjusias meilės serenadas už lango rujojant kalei ir susidurti su kitais nemalonumais.
„Aš neturėjau laiko eiti į parodas“ - tačiau turėjo laiko prižiūrėti gaują šuniukų? Nueiti į dvi parodas ir gauti tinkamus įvertinimus užtenka dvejų savaitgalių ar viso labo dvejų dienų, tai nėra sunku padaryti vardan to, kad būtų išsaugota šuniukų veislė, ir, nebūkime naivūs, jų kaina. Tuo tarpu prižiūrėti nėščią kalę ir būrį mažų jos vaikučių užima daug daugiau laiko.
„Mano šuo sveikas, ką, nesimato?“ - deja, tačiau skaudžiausios ligos būna nematomos. Kad ir didžiąsias veisles kankinanti sąnarių displazija gali būti nepastebima, ypač jei šuo gyvena ramų naminį gyvenimą, tačiau gimus šuniukams, po pusės metų jie gali nevaldyti galinių kojų, ir taupymas dokumentams atsies didelėmis išlaidomis šuns sąnarių operacijoms. Tačiau ir jos ne visada padeda. Ne ką mažiau skaudžios ligos sekioja ir mažesnių veislių atstovus, ir deja, plika akimi jos yra nematomos, ir tam, kad jas pastebėti, reikalingi sveikatos tyrimai, kuriems daugintojai pinigų neleidžia.
„Dokumentus galėsite pasidaryti vėliau“ - šuniukų vados gimsta arba su dokumentais, arba be jų. Jokie vėlesni dokumentų gaminimai negalimi.
„Abu tėvai su dokumentais“ - tokiu atveju, kodėl šuniukai be jų? Gal jie neatitinka eksterjero reikalavimų ar yra agresyvūs? Galbūt jų dokumentuose įrašyta „veislės brokas“, t.y. veislės atstovas, neatitinkantis standarto ir negalimas veisti? Gal jie sunkiai serga ir tas ligas galimai perdavė šuniukams?
„Galite pamatyti abu tėvus“ - jūs galite pamatyti du šunis, tačiau nebus jokio įrodymo, kad būtent jie yra šuns tėvai, ypač patinas. Prie kalės galima atvesti bet kokį šunį ir sakyti, kad tai - vados tėvas, nors išties jis toks nėra. Vienintelis įrodymas, kad būtent šio patino vaikučius matote prieš save tokiu atveju gali būti tik DNR tyrimas, arba... kilmės dokumentai.
Maža to, daugintojų vaisiai neretai juodina veislės vardą. Kai kurios ligos yra pašalintos iš veislinių šuniukų, tačiau, deja, klesti bedokumenčių tarpe. Paleisdami sergančius šuniukus į pasaulį, jie leidžia žmonėms manyti, kad visiems veislės atstovams būdingos tos ligos, ar visi veislės atstovai linkę jomis sirgti, tačiau tiesa kitokia - būtent „grynaveisliai be dokumentų“ yra dažniausiai sergantys šunys.
Apmaudu, tačiau be pasakų sekimo daugintojas jums negali nieko pasiūlyti. Nei garantijų, kad šuniukas sveikas ir stabilios psichikos, nei kad jis užaugs panašus į vieną ar kitą veislę, nei paramos. Jo darbas baigtas tą minutę, kai jūs atiduodate jam savo pinigus.
Kas nutiks blogo, jei nusipirksiu vieną šuniuką?
Nemažai galima išgirsti istorijų apie tai, kaip pamatę, kokiomis sąlygomis auga šuniukai pas daugintojus, žmonės juos „gelbsti“ nupirkdami. Deja, tačiau žvelgiant plačiai, toks „gelbėjimas“ tik pasmerkia šuniukus patirti didesnes kančias. Pateiksiu jums aiškų pavyzdį:
Daugintojas turi vieną kalytę, ir vos tik ji pirmąkart surujoja, nors ji ir visiškai nesubrendusi, suranda jai panašų patinėlį ir dėl to atsiranda 10 į kažkokią veislę panašių šuniukų. Jis palaukia 3 savaitėles, kol šuniukai atjunka nuo mamos, ir imasi juos pardavinėti. Nors tinkamas amžius pardavinėti šuniukams yra 8 savaitės, nes trumpiau buvus su mama jiems gali stigti socialinių įgūdžių, tačiau daugintojui neapsimoka dar 5 savaites auginti mažų, viską valgančių, besišlapinančių šuniukų.
Pardavinėjami šuniukai, vėlgi taupumo sumetimais, be skiepų. Kadangi jie maži, gražūs ir panašūs į tam tikrą veislę, šuniukai greit išgraibstomi, už kiekvieną sumokama, sakykim, 500 Lt, ir daugintojo kišenė tokiu lengvu metodu pasipildė 5000 Lt. Nemaži pinigai, ar ne? Kodėl gi nepasidarius dar?
Vos tik kalytė surujoja dar kartą, jis kergia ją vėl. Nelaukdamas, kol kalytės organizmas atsistatys, neleisdamas jai pailsėti, ką įpareigoti daryti yra veisėjai. Kalytė vėl atneša gražų 5000 Lt pelną. Ir taip tęsiasi kas pusmetį, kol tik yra paklausa, kol tik kalytė gali gimdyti. Kalytei išsekus ir numirus, veisėjas pasiima jos dukrytę ir situacija kartojasi. O jei dar pamąstysime, kiek žmonių, nusipirkę tokius šuniukus, kartos šį scenarijų, o gimę šuniukai bus pardavinėjami, atidavinėjami į prieglaudas, migdomi ar atidavinėjami...
O štai kitoks scenarijus: tas pats daugintojas, ta pati kalytė, tie patys 10 šuniukų. Tačiau šįkart pirkėjai ne tokie naivūs, ir šuniukų neperka. Na, atsiranda vienas, kitas, per pirmą mėnesį nupirko 2 šuniukus, tačiau liko dar 8 šuniukai, mėnesio amžiaus, reikalaujantys maisto ir priežiūros. Daugintojui tenka nuleisti kainą, tačiau pirkėjų tai nepaveikia ir šuniukų vis dar niekas neperka. Po 3 mėnesių praradęs viltį, išleidęs krūvą pinigų maistui ir patyręs nuostolį, likusius 8, nemažo ūgio 4 mėnesių šuniukus daugintojas atiduoda dykai. Kaip manote, ar po tokios nesėkmės jam kils ranka vėl išnaudoti savo kalytę vien tam, kad pasipildyti kišenę?
Tiesa yra tokia, kad kol bus paklausa, tol bus ir pasiūla. Deja, tokie pavyzdžiai nėra sugalvoti - šiuo metu Klaipėdos prieglaudoje glaudžiasi 7 išsekę, vos išgyvenę greihaundai be dokumentų, kuriuos daugintoja pardavinėjo, kol tai nešė pelną, o vos negalėjusi parduoti, atidavė prieglaudon. Kol žmonės bus pasirengę mokėti pinigus už daugintojų vaisius, tol bus kankinamos kalytės ir daugės šuniukų. Net ir nusipirkę vieną šuniuką, jūs palaikote tai.
Maža to, nusipirkę šuniuką, panašų į kažkurią veislę, jūs rodote didelę nepagarbą žmonėms, kurie stengiasi saugoti ir puoselėti ją. Dauguma veislių savo amžių skaičiuoja šimtmečiais, ir visus tuos metus jos buvo puoselėjamos, saugojamos, buvo stengiamasi išveisti kuo geresnius šunis. Žmonės apvažiuoja pusę pasaulio, kad nusigauti iki reikiamo reproduktoriaus, moka didelius pinigus, kad gauti sveikesnius, gražesnius ir geresnius šuniukus, tuo tarpu daugintojai prisiima šio sunkaus, šimtmečius besitęsiančio darbo vaisius, priskirdami savo šuniukams be dokumentų veislę. Deja, tačiau gimus šuniukui be dokumentų, ta veislės medžio šakelė nulūžta, nes jis niekad nebegalės įnešti kažko gero atgal.
Beveisliukus irgi reikia mylėti
Žinoma! Visi šuniukai nusipelnė meilės ir namų šilumos bei glostančių rankų. Tačiau pirkdami beveislį šuniuką, mokėdami už jį pinigus, galimai pasmerkiate jo broliukus, sesutes ir mamytę dar didesnėms kančioms. Jei jūs norite išgelbėti šuniuką, jei norite suteikti jam namus, nepraeikite abejingai pro gyvūnų prieglaudą. Įvairių dydžių, charakterio, didesni ir mažesni, ramesni ir pašėlę - ten jūsų laukia galybė meilės išsiilgusių akių, ir už jas net nereikia mokėti, o jei visgi savanoriškai paremsite prieglaudą, tai nepaskatins kančių. Prieglaudos yra ta vieta, kuri surenka daugintojų darbo vaisius, mums belieka stengtis, kad jų būtų kuo mažiau.
Po mano stogu gyvena du šuneliai - daugintojų vaisius, panašus į vokiečų aviganį, ir prancūzų aviganė su dokumentais. Deja, perkant daugintojų vaisių sutaupyti nepavyko, nes per pirmąjį pusmetį veterinaro kabinete palikau dvigubai didesnę sumą, nei būčiau mokėjusi už grynaveislį aviganį. Deja, tačiau vis turiu problemų dėl jos bailaus ir kiek agresyvaus charakterio. Ir aš esu dar tiek nedaug nukentėjusi, palyginus su žmonėmis, kuriems tenka daryti operacijas nepaeinantiems, jau pamiltiems šunims pirmaisiais jų gyvenimo metais. Kuriems tenka migdyti šuniuką dėl to, kad neskiepytas jis susirgo per pirmas dvi gyvenimo dienas naujuose namuose.
Linkiu, kad jei ateinančias šventes sutiksite su nauju keturkoju namuose, šis žingsnis būtų apgalvotas, pasvertas ir niekam nepakenktų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!