Renkuosi Lietuvą vs. Welcome, čia tavo išsvajota Lietuva.
Trumpai apie mane: esu dviejų mažų vaikų mama. Vyresnėliui greit bus dveji metai, o mažajai – spalį keturi mėnesiai. Šiuo metu ne tik auginu mažuosius, bet ir su mažaisiais studijuojame Visuomenės sveikatos vadybos magistrą LSMU. Septynis metus dirbau slaugytoja Klaipėdos universitetinėje ligoninėje. Po 2008 m. krizės sudėtingos aplinkybės privertė emigruoti į Norvegiją, kur dirbdama 5 m. pagal specialybę visada galvojau apie grįžimą namo, į Lietuvą.
Bet šiandien emigruoti lengviau nei sugrįžti. Nors dabar daug kalbama apie emigrantų sugrąžinimą, apie vaikų gimstamumo didinimą, žmonės kviečiami grįžti, išleidžiant tūkstančius reklamai, bet nustembama, kai kas nors grįžta..... Ir kas tada? Mano atveju – „pasisekė”, pakliuvau į sistemos užburtą ratą, iš kurio jokio lengvo sprendimo nepavyko rasti, pavyko tik dar labiau įklimpti.
Situacija tokia: 2016 m. rudenį grįžau iš Norvegijos į Lietuvą gimdyti ir auginti vaiką. Vaiko priežiūras atostogas metams iki 2017 m. gruodžio 21 d. taip pat gavau iš Norvegijos. Kadangi vos vienerių metų amžiaus vaiko nenorėjau palikti prižiūrėti kažkam kitam ir grįžti dirbti į Norvegiją, tad dar 2017 m. rugpjūtį savo nuolatiniame darbe parašiau prašymą dėl neapmokamų atostogų iki 2018 m. gruodžio 20 d., kuris buvo patenkintas.
Tų pačių metų rugsėjo gale paaiškėjo, kad šeimą papildys dar vienas narys. Tačiau negyvenant Norvegijoje ir neišdirbus 6 mėn. prieš motinystės atostogas, buvau informuota, jog niekas nebepriklauso. Galiausiai sausį pasikeitus tvarkai dėl Lietuvoje mokamų vaiko pinigų, pradėjau tvarkytis pažymas Norvegijos NAV, nes mažasis gaudavo norvegišką barnetrygg išmoką. Iš Norvegijos sausio viduryje buvo gautas atsakymas, jog ir ši išmoka taip pat nebepriklauso. Nepaisant to, jog buvau oficialiai įdarbinta turėjau etatą, tačiau negaudama atlyginimo (nemokėdama mokesčių) buvau informuota, jog aš nebebūsiu draudžiama ir Norvegijos socialiniu draudimu. Tuomet teko priimti sprendimą: Lietuva ar Norvegija.
Pradėjau intensyviau rinkti informaciją, kaip sugrįžti į Lietuvos Sodros sistemą, skambinau Sodrai. Renkuosi Lietuvą. Buvau informuota, jog norint, kad būtų įskaitytas norvegiškas darbo stažas, reikia bent 2 mėn. išdirbti Lietuvoje. 2018 sausio 24 d. man pačiai prašant Norvegijos darbdavys atleido mane iš darbo, sausio 25 d. įstojau į Lietuvos darbo biržą.
Tik sužinojusi informaciją, jog būtina išdirbti kelis mėnesius, intensyviai pradėjau ieškoti darbo Lietuvoje. Bet dėl Lietuvoje pakeistų darbo įstatymų (padidėjusių darbdavio mokamų mokesčių) dirbant pusės etato krūviu, man kur tik beskambinau ar kreipiausi dėl slaugytojos (darbo stažas 14 m.), slaugytojos padėjėjos, valytojos, pagalbinio virtuvės darbuotojo ar nekvalifikuoto darbuotojo darbo vietos visur buvo sakoma NE, nes man 37 m., laukiuosi, neturiu neįgalumo ir negaliu dirbti pilnu krūviu. Čia turiu pasakyti, jog gyvenime nesu tiek nusižeminusi ir maldavusi priimti mane į darbą, kiek teko šį kartą. Nors visi, kam skambinau ar su kuo kalbėjau, pokalbių metu suprato mano situaciją, bet galinčių padėti neatsirado. Tokiais momentais pasijunti nieku – žmogumi, kuris nesuteikia naudos ir kurio niekam iš tiesų nereikia.
Darbo biržoje išgirdau pasiūlymą ieškoti darbo per pažįstamus. Bet tokių neturiu, nes visą savo gyvenimą viską darau pati, dar padėdama pagal išgales artimiesiems, pažįstamiems. Kas yra girdėję sąvoką „tarnystės lyderystė”, supras apie ką aš. Nebuvo net tik darbinančių, bet ir paaiškinančių, kaip tas įsidarbinimas Lietuvoje turėtų mano atveju vykti.
Neįmanydama, kaip spręsti situaciją, atsakymų ieškojau ir Lietuvos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje. Į mano parašymą, jog patekau į užburtą ratą, kai turi susirasti darbą, bet niekas nenori darbinti dėl pasikeitusio darbo įstatymo, iš ministerijos atėjo atsakymas, jog mano užklausa perduota atsakingoms institucijoms – Sodrai.
Iš Sodros atėjo atsakymas, jog įstodama į Darbo biržą aš įgyju teisę į Lietuvos įstatymais numatomas išmokas, tačiau man reikia pristatyti E104 formą iš Norvegijos NAV. Tam man reikia užpildyti prašymą, kuriuo remiantis Sodra, atstovaudama mano interesus, šios pažymos paprašys pati. Aš taip ir padariau. Nustebau gavusi atsakymą iš Panevėžio Sodros padalinio, apie PSD (cit. „Įvertinus Jūsų pateiktos (-ų) pažymos (-ų) duomenis, laikotarpiu nuo 2017-01-01 iki 2017-12-31 PSD įmokos Lietuvoje Jums nepriskaičiuojamos”). Pasimečiau, bet paskambinus galiausiai tapo aišku, jog tai atsakymas į mano tarpininkavimo prašymą. Sodros darbuotojai paaiškino, jog jie tarpininkauja tik tuo atveju, jei žmogus konfliktuoja su norvegiška NAV institucija (apie šį faktą nežinojo net Vilniaus Sodros padalinys).
Užpildžiusi visus reikiamus dokumentus, balandžio 9 d. išsiunčiau dokumentus pati ir susiskambinusi su NAV pasitikslinau, jog jau balandžio 12 d. jie buvo gauti Osle. Paprastai tokių užklausų išnagrinėjimo laikotarpis 2-3 mėn. Tad kantriai laukiau..... Akušerei ginekologei išdavus nedarbingumo pažymėjimą (pirmą kartą gyvenime, nors darbo stažas – 14 m.), užsipildžiau prašymą Motinystės išmokoms gauti. Tokia tvarka. Bet ji negalėjo būti nagrinėjama, nes trūko būtent E104 formos iš Norvegijos NAV. Todėl paskambinę Kauno skyriaus Sodros darbuotojai mane informavo, jog turi atmesti mano prašymą, nes jis negali „kaboti” sistemoje. Pradėjusi ieškoti informacijos, kaip man elgtis, vėliau gavau pranešimą, jog pildyti papildomo prašymo man nereikėsią, mat kai bus gautas atsakymas iš NAV jį automatiškai peržiūrės.
Tad aš kantriai laukiau tuos 3 mėn., kol Norvegija išnagrinės mano prašymą dėl E104 ir duos atsakymą Panevėžio Sodrai. Galiausiai pasiskambinusi į Norvegijos NAV mane informavo, jog dar gegužės 25 d. į Lietuvos atsakingą instituciją buvo išsiųstas atsakymas. Man pradėjus telefonu teirautis apie šią pažymą, paaiškėjo, jog ją gavęs Sodros padalinys turėjo man pranešti apie tai laišku...
Tikriausiai pažyma pasimetė tarp popierių, ko nebūna. Pradėjus ieškoti telefonu, kas galėtų pasakyti, ar pažyma gauta ir kokia tolimesnė mano prašymo nagrinėjimo tvarka, atsiliepiant buvo sakoma, jog ne čia paskambinau ir nurodomi vis kiti telefono numeriai, kol galiausiai paskutiniuoju padiktuotu numeriu net nesujungė. Kadangi išsiaiškinti situacijos nepavyko, dar tą pačią dieną užpildžiau užklausą Sodros elektroninėje sistemoje. Turiu pastebėti, rašant užklausą nėra galimybės pažymėti, jog tai UŽKLAUSA, tėra tik PRAŠYMO ir SKUNDO antraštės. Kadangi pasirinkau skundo antraštę, atsakymą irgi gavau, kaip skundo atvejo nagrinėjimą. Jame teigiama, jog aš nedirbau Lietuvoje nė dienos, todėl ir mano norvegiškas stažas nesumuojamas – taigi jokia motinystės išmoka nepriklauso ir aš galiu prašyti tik savivaldybės mokamos vienkartinės išmokos nėščiai moteriai. O jei nesutinku su skundo išvadomis, galiu per mėnesį kreiptis į Vilniaus administracinį teismą ir skųsti paskutinį atsakymą.
Iki skausmo juokinga, jei ne graudu. Rugpjūčio 7 d. į Darbo biržą atsižymėti ėjom kartu su 2 mėn. kūdikiu. Darbuotuojai ir laukiantys žmonės, nesuprato kodėl, stebėjosi situacija. Ir šiandien nei aš žinau, nei Darbo biržos darbuotojai žino, ar aš esu „bedarbė”, ar ne. Nuo 2018 m. birželio mėn. vėl 24 val. per parą, 7 dienas per savaitę intensyviai dirbu mama, nes mažoji maitinama krūtimi, kaip ir pirmasis vaikas, todėl iki metų tikrai ją turėsiu prižiūrėti pati. Ir kokias galimybes įsidarbinti turi maitinanti mama Lietuvoje? (Norvegijoje joms sudaromi specialūs grafikai, kad galėtų pamaitinti kūdikį, o besilaukiančioms mamoms skiriami asistentai, padedantys vengti sunkių kilnojimų, kad tik žmogus neimtų nedarbingumo lapelio.) Kitas apsilankymas lapkričio mėn., taigi Darbo biržoje stoviu tik dėl bendros bedarbių skaičiaus Lietuvoje statistikos.
Finalas su kulminacija. Kadangi vykstant visam aiškinimosi procesui, aš skambinausi ir į Vilniaus Sodros skyrių, specialistų su kuriais bendravau buvo nurodyta, jog mano atveju paskutinis žingsnis – rašyti SKUNDĄ vyriausiai Sodros valdybai. Rugpjūčio 24 d. taip ir padariau. Rugsėjo 26 d. atėjo toks pats atsakymas – niekas nepriklauso, net Darbo biržos paskirtos bedarbio išmokos, kurios buvo išmokėtos nuo 2018-02-02 iki 2018-08-31 taip pat nepriklauso, todėl susidarė 1114,02 eur permoka. Jos man buvo paskirtos neteisingai, mat aš UTENOS Sodros skyriui nenurodžiau dirbusi Norvegijoje, nors pildant Darbo biržoje dokumentus darbuotojai nurodė tai pažymėti. Aš taip ir padariau. Be to, su Darbo biržos darbuotojais dar buvo kalbėta ir apie tai, jog man reikia užeiti į EURES kabinetą.
Žinojimas brangiai kainuoja, nes įstatymai priimami tik dėl įstatymų negalvojant apie jų pasekmes žmogui. Aš ieškodama darbo rėmiausi gauta informacija, jog reikia išdirbti kelis mėnesius, tačiau šitų ilgų paieškų eigoje paaiškėjo, jog žmogui, grįžusiam iš užsienio, užtenka su darbdaviu pasirašyti darbo sutartį, darbdavys darbo sutarties pasirašymo dieną praneša Sodrai apie žmogaus įdarbinimą, o kitą dieną darbdavys gali žmogų atleisti iš darbo... VA KAIP VEIKIA – PASKUTINĖ DARBO VIETA LIETUVOJE – ĮSTATYMO NUOSTATA. O ji yra kertinė norint gauti bedarbio išmoką ar mano atveju motinystės išmokas. Man šitas pavėluotas žinojimas atsiėjo dar ir papildomai 1114,02 eur., nes užvilkinti Sodros sprendimai prailgino neteisingai paskirtos nedarbingumo išmokos nustatymo ir sustabdymo laiką, dabar tai skola mano Valstybei. Todėl dabar suprantu, kodėl yra kalbama, kad vienas prekybos centrų (jo pavadinimas taip pat vieša paslaptis) įdarbina visus norinčius trims dienoms, arba kodėl per laikino įdarbinimo agentūrą įsidarbinęs žmogus vietoj darbo prie konvejerio maigo telefono migtukus. Reikia tik „įsidarbinti”.
Šiandien galiu pasakyti, jog turbūt aš nebūčiau tokioje apgailėtinoje situacijoje, jei žmonės dirbtų žmonėms. Nors realiai visi Sodros darbuotojai tikriausiai žino, jog norint gauti bedarbio ar motinystės išmokas reikia bent dienai fiktyviai įsidarbinti, kad darbdavys praneštų apie grįžusį iš užsienio žmogų Sodrai, tačiau koks mirtingasis gali gauti šią informaciją ir dar laiku... Ši informacija nefigūruoja nei „Renkuosi Lietuvą“ puslapyje, nei Darbo biržos lankstinukuose, nei Sodros dokumentuose, nei konsultacijos metu tai kas nors tau ją pasakys. Nes tai, ką aš paminėjau – fiktyvus darbinimasis. Klausimas, kiek tai moraliai ir teisiškai teisinga.... O gal aš klystu?
Turint norvegiškos Sodros atitikmens NAV patirties, tokia praktika netaikoma – žmogus gauna pilnavertę konsultaciją tiek žodžiu, tiek raštu. Nėra dviprasmiškų reikalavimų, kurie apeinami tik išskirtinių ar „laimingųjų”. O pateikus bet kokią užklausą tau ateina automatinis atsakymas per kiek laiko tau bus atsakyta į tavo užklausą. Prisipažinsiu iki šios pamokos aš labai vertinau Lietuvos valstybines įstaigas...
Galiausiai ilgo susirašinėjimo ir nuolatinio informacijos ieškojimo procese dalinai susipažinau su mūsų SODROS SISTEMA. Ir supratau: jog VILNIAUS PADALINYS gali nežinoti, kad PANEVĖŽIO PADALINYS netarpininkauja gaunant pažymas iš NAV.
KAUNO PADALINYS sprendžia dėl motinystės išmokų, bet gali šią funkciją perleisti ir PANEVĖŽIO SKYRIUI, ar kuriam kitam. Apie gautas pažymas PANEVĖŽIO SKYRIUS turi informuoti žmogų ir perduoti mano atveju KAUNO SKYRIUI.
UTENOS SKYRIUS sprendžia nedarbingumo klausimus ir vertina 104 formas, už kurias atsakingas vėlgi PANEVĖŽIO SKYRIUS. Ir priminsiu PANEVĖŽIO SKYRIUS tik išskirtiniais atvejais tarpininkauja gaunant jas. Užklausas padaliniams galima pateikti tik elektroniniu būdu. Žmogus gauna atsakymą, kad užklausa priimta, o tada jau kaip išeis. Tik retais atvejais informuojama apie konkrečius terminus. Arba svarbūs dokumentai siunčiami į E. Pristatymo informacinę sistemą, iš kurios jokie priminimai neateina į paprastą elektroninį paštą (priešingai nuo norvegiškos digipost.no sistemos). Tad pranešimo apie permoką galima ir negauti, taip sukaupiant dar didesnę skolos sumą.
Priešingai nuo Norvegijos NAV atsakymų, kurie žinant norvegų kalbą, lengvai ir aiškiai perskaitomi (atsakyme trumpai nurodoma užklausos turinys; kas ir kodėl, priklauso ar nepriklauso – teisės aktų straipsniai nurodomi skliausteliuose, kad visi norintys atsidarę nuorodą pasiskaitytų plačiau; kaip ir kokius dokumentus pateikti ir iki kada), skaitant mūsų valstybinių įstaigų atsakymus gali prireikti ir teisininko.
Galiausiai konsultacijos padalinyje metu susidaro įspūdis, kad pats sau atsakinėji į savo specialistams užduodamus klausimus (nes nuo „konsultacijos” Kauno padalinyje prasidėjo mano informacijos paieškos). Bet tik dabar suprantu, kodėl. Nes tikriausiai specialistai nedisponuoja visa informacija (jos paprasčiausiai per daug ir ji kinta per greitai) arba negali sakyti, bet čia jau mano subjektyvi nuomonė.
Šiandien suprantu ir tai, jog mano sprendimas rinktis Lietuvą buvo klaidingas, nes turėjau du darbus pagal specialybę, bet norėjau labai grįžti namo. Norėjau, kad mano vaikai kalbėtų lietuviškai, kad tėtis ir seneliai matytų, kaip jie auga ir jiems nereiktų blaškytis tarp Lietuvos ir Norvegijos. Man prireikė septynių mėnesių, kad gaučiau bent kažkokį išsamesnį atsakymą į savo „bandymą” grįžti namo. Bet man pakliuvo blogiausias įmanomas scenarijus: be darbo, be pajamų auginant du iki 2 m. amžiaus vaikus, su skola Valstybei ir dar patirti nemažus nuostolius, uždarant 7 m. kauptą SEB Gyvybės draudimą. Nes reikės iš kažko gyventi. Sistema žmogų gali palikti be nieko, su teise esamą situaciją aiškintis Administraciniame teisme.
Aiškintis teisiškai teisingas sistemos nuostatas, užmerkiant akis į esamas spragas ir aiškios teisingos informacijos sklaidos trūkumą. Juk daug naudingiau kurti komercines ar politines (primenančias sovietinius lozungus) reklamas nei socialines, inicijuotas politikų, Seimo ar Valstybinių institucijų. Ir tai XXI amžius.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Komentuoja Sodros Komunikacijos skyriaus vedėjas Saulius Jarmalis
Dėl asmens duomenų apsaugos reikalavimų komentuoti konkretaus asmens situacijos negalime.
Užsienyje – Europos Sąjungos šalyse, Norvegijoje, Šveicarijoje, Islandijoje, Lichtenšteine – dirbę Lietuvos gyventojai, grįžę į tėvynę, turi teisę gauti visas socialinio draudimo paslaugas – ligos, motinystės, nedarbo išmokas, pensiją.
Ne mažiau svarbu, kad įvertinant teisę į išmoką ir išmokai reikalingą stažą, kitose šalyse įgyti draudiminiai laikotarpiai yra sumuojami, jeigu paskutinis draudimo laikotarpis arba, paprasčiau kalbant, paskutinė darbovietė buvo Lietuvoje.
Nedarbo socialiniam draudimui paskutinės darbovietės Lietuvoje reikalavimas netaikomas, jeigu žmogus dirbo laikino pobūdžio (iki 2 metų) ar sezoninį darbą.
Taip pat gyventojas turi pateikti atitinkamus dokumentus, įrodančius jo draustumą toje šalyje, iš kurios jis parvyko, ar kreiptis į „Sodrą“, kad ji pareikalautų šių dokumentų iš kitos šalies institucijos.
Tai numatyta Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatose, susijusiose su teisės į socialinio draudimo išmokas išsaugojimu ir draudimo laikotarpių sumavimu.
Pavyzdžiui, teisę gauti nedarbo išmoką turi gyventojai, kuriems suteiktas bedarbio statusas, jei per paskutinius 30 mėnesių iki įsiregistravimo Užimtumo tarnyboje (teritorinėje darbo biržoje) bedarbiu dienos turi ne mažesnį kaip 12 mėnesių nedarbo socialinio draudimo stažą.
Jeigu žmogus pastaruosius ketverius metus dirbo užsienyje, o grįžęs į Lietuvą ir įsidarbinęs po mėnesio prarado darbą, išmoka jam bus skiriama, nes įskaitomas užsienyje įgytas stažas ir susumuoto stažo pakanka.
Motinystės išmokoms gauti įgytas stažas Europos Sąjungoje, Norvegijoje, Šveicarijoje, Islandijoje, Lichtenšteine taip pat sumuojamas.
Pavyzdžiui, teisę gauti motinystės išmoką turi žmogus, kuris yra apdraustas motinystės socialiniu draudimu, išleistas nėštumo ir gimdymo atostogų ir iki pirmosios nėštumo ir gimdymo atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius motinystės socialinio draudimo stažą.
Svarbu, jog šios išmokos skiriamos tik tiems, kuriems teisės į išmoką atsiradimo dieną arba iki paskiausio atleidimo iš darbo buvo taikomi Lietuvos Respublikos teisės aktai – teisės į išmoką atsiradimo dieną žmogus dirba pagal darbo sutartį arba savarankiškai, ar dirbo iki tol, kol buvo paskutinį kartą atleistas Lietuvoje.
Taigi, tais atvejais, kai gyventojas, kuris per paskutinius dvejus metus iki teisės į atitinkamą išmoką atsiradimo dienos dar neįgijo reikalaujamo stažo Lietuvoje, nes tuo laikotarpiu dirbo užsienyje, į ligos ar motinystės socialinio draudimo stažą įskaitomi jo darbo užsienyje laikotarpiai, patvirtinti tos šalies kompetentingos įstaigos išduotu dokumentu.
Tačiau, po atleidimo iš darbo kitoje valstybėje atvykęs asmuo neįgyja teisės gauti mokamos išmokos ir užsienyje įgytas stažas nesumuojamas, jeigu jis nėra apdraustas ligos ar motinystės socialiniu draudimu – nepradėjo dirbti Lietuvoje.