Prie jų prieiti negalime, nes aukšta tvora (kačiukas nepajėgus išlipti), tačiau pašaukti jie atbėga prie tvoros. Kai bandome pašerti, darbuotojai mus nuo jos vaiko. Jie nuolatos važinėja didelėmis krovininėmis mašinomis. Kreipėmės į gyvūnų prieglaudas, pažadėjome pagauti, atvežti, apmokėti veterinaro apžiūrą ir iš pradžių duoti maisto, bet gavome atsakymą, kad vietų nėra, be to, laukiniai nepriimami.
Kiek turime laiko – nežinau, laikas matuojamas įmonės kantrybe. Maitinti nereikia. Reikia globos kačiukui ir bent jau laikinos globos ir sterilizacijos jo mamai. Kačiukas jau valgo įprastą maistą, todėl galima juos atskirti nuo mamos. Mano šeima jau globoja keturias suaugusias kates, kurias paėmėme iš gatvės, daugiau nebegalime. Paskutinį gyvūną priglaudžiau, kai likau apgauta: vakare viena gyvūnų prieglauda sutiko padėti, gyvūną pagavome, o iš ryto, kai susiruošėme vežti – atsisakė.
Mano tel.nr. – 8 618 24827
Toliau norėčiau išsakyti savo nuomonę kitais klausimais.
Nesuprantu, kaip veikia gyvūnų globos įstaigos – prieglaudos. Atsakymai į pagalbos kreipimąsi elektroniniu paštu kelioms žinomiausioms Vilniaus gyvūnų prieglaudoms: „Vietų nėra.“, „Mes laukinių kačių nepriimame, nes nėra sąlygų jų socializuoti.“ Ar laukinės visos, išskyrus švarias, tiesiai iš kambario? Logiškas atsakymas, jei kalbėtume apie patyrusį bėdžių, įsijautusį į konteinerių „bomžo“ arba pusiau laukinį pamiškės gyvenimą. Bet mes kalbame apie vos antrą savaitę maisto ateinantį ėsti vaikystės pūkeliais pasidabinusį padarėlį. Pasakyti, kad jis nesocializuotas laukinis, tai tas pats, kas pasakyti apie žmonių kūdikį, kad šis gimė ir bus nusikaltėlis. Kritiniu atveju, pasiūlytų paimti nors vaiką, gal katė mama ir ne tokia sociali. Juk būtent dabar formuojasi katino charakteris ir jis bus toks, kaip auginsime.
Vietų apakusiems, sužalotiems, kurie ir liks luoši, atsiranda. Pritariu, kad labai humaniška juos išgydyti, esu vienareikšmiškai už jų gydymą, bet tik tuomet, kai pro krematoriumo kaminą nepaliekami išskristi sveikieji. Manau, kad sunkiai sužalotam gyvūnui neleisti kankintis, o glostant užmigdyti vaistais taip pat yra humaniška. Tai taip pat yra didelis indelis – reikia jį atvežti į kliniką, skirti dėmesio ir laiko, pagaliau – išsitepti (nesame mes tokie turtingi, kad kiekvienas galėtume leisti sau darbo dienos viduryje sugadinti savo vienintelį kostiumą). Bet pabrėžiu – užmigdyti vaistais, o ne oru į stuburą, kaip teko girdėti, nes taip gali elgtis tik degradavęs gydytojas. Jei davatkos puls rėkti, kad kiekviena gyvybė yra vienodai verta, aš joms pritariu. Gyventi, o ne kankintis. Esu už eutanaziją ir žmonėms.
Grįžtant prie to, kad luošiams užtikrinama vieta ir gydymas, mane domina piniginis aspektas. Sužalotųjų nuotraukos su graudulingais aprašymais išreklamuojamos su individualiu prašymu pervesti lėšų operacijai ir gydymui. O sveikas katinas tiek lėšų nerenka. Ir staiga permąstau. Taip, pažadėjau apmokėti pradinį nuvežimą pas veterinarą, pažadėjau finansuoti maisto pradžiai, bet oi... Nepažadėjau įduoti pinigų... Gal būtų suveikę?
Sukurti problemų viešinimo portalai, kur gali rinktis į bendruomenes gyvūnų mylėtojai, tai yra puiku. Vienareikšmiškai esu už tai dėkinga. Bet ar tikrai mes pervedame po 2 proc. komunikacijos įmonėms? Man nereikia, kad mane paguostų. Reikia pagalbos. Neplanavau ir vis dar neplanuoju būti kačių motina. Mūsų šeima iš viso priglaudė keturis vadinamuosius laukinius, iš kurių trys – tiesiai iš gatvės. Už viską susimokėjome – nuo pradinio kirmėlių išvarymo iki rimtų ligų gydymo. Nesiskundžiu. Tik paminėčiau, kad paimti jau išvalytą gyvūną iš prieglaudos yra daug švaresnis variantas. Bet juk yra pasiaukojusių kačių motinų, kurios šeria grupes kačių, verda joms subproduktus maitinimui, gaudo, veža sterilizuoti, palaiko po sterilizacijos, gydo. O kai pačioms prireikia pagalbos dėl sunkesnio ar nestandartinio atvejo, girdėjau, kad net jos neprisišaukia pagalbos iš gyvūnų globos įstaigų. Tai ar aš galėčiau lygintis ir turėti vilties? Bet argi ne tai yra tikroji labdara ir ar ne šios moterys (nediskriminuoju ir vyrų) turėtų gauti 2 proc.? Galvojate, kad jos turtingesnės už prieglaudas? Tikrai ne, bet jos nemoka atsisakyti, „atsifutbolinti gražia forma“.
Nekaltinu prieglaudų. Nuolat matant tiek skausmo ir nuolat susiduriant su nepritekliumi vėliau surambėja širdis. Atsiranda būtinybė apsiginti nuo papildomo krūvio. Bet taip pat gyvūnų prieglaudos neturėtų labai skųstis dėl gyvūnų, paliekamų prie jų vartų. Kartais tai lyg paskutinis šansas išgauti globą „šantažo būdu“. Netgi šiuo atveju pagalvojau – pagausiu ir nuvešiu. O ką daryti?
Nesuprantu, kaip Lietuva gali pretenduoti į pažangių Vakarų valstybių šeimą, jei gyvūnais rūpinasi sovietiniais metodais, dar blogiau – kone nacistiniais metodais. Kaip gali egzistuoti tokia sanitarinė tarnyba? O juk kituose miestuose tas pats... Po olimpiados Sočyje pakraupę sportininkai beglobius šunis į savo valstybes transportavo net lėktuvais. Ar mes tokie patys? Ar ten valstybė, su kuria norėtume lygintis? O gal mes tiesiog švariau paleidžiame per kaminą?
Gal pažiūrėkime „Animal Planet“, „Nature“. Pamatysime tarnybas, kurios suteikia pagalbą driežui, prarijusiam golfo kamuoliukus. Koks gi tas milijonais kuriamas valstybės įvaizdis, kurį galėčiau sugriauti per 10 minučių, nusiuntusi reportažą pasauliniu „Animal Planet“ kanalui?
Juk ne aš savivaldybei, o man savivaldybė turėtų sumokėti rinkliavą už tai, kad priglaudžiau beglobius gyvūnus iš gatvės. Juk neplanavau, neįsigijau veislinuko, kad tiktų nešiotis, aš ėjau iš darbo, o prieglaudos atsakė – „vietų neturime“, „negali paimti, palik“. Kitaip tariant, lemtis manęs paklausė, ar aš – blogas. Ir aš atsakiau – ne. Juk aš atlikau savivaldybės įmonės darbą – pagauti, išgydyti, sterilizuoti, ieškoti namų, jei sugauti suaugę gyvūnai nesisocializuoja, sterilizuotus paleisti atokesnėse teritorijose.
Darbas yra ne pagauti ir paleisti per krematoriumo kaminą, o suteikti kitą gyvenimą, užkertant kelią neribotam dauginimuisi. Kaip gali tikras gyvūnų mylėtojas mokėti savivaldybei gyvūnų rinkliavą, jei savivaldybė palaiko ne gyvūnų prieglaudas, o sanitarinę tarnybą? Juk būtent dėl šios politikos turiu tiek „neplanuotų vaikų“...
Ir netgi tokiomis aplinkybėmis pritariu, kad sanitarinė tarnyba mieste turėtų būti, bet veikti tik išskirtiniais atvejais, pavyzdžiui, susijusiais su pasiutlige, maro židinių likvidavimu, o ne sveikų (parazitai – tai dar ne liga, sulašinai vaistų ir nėra) gyvūnų likvidavimu. Likvidavimas – žodis labai tinkamas, labai dera su II pasauliniu karu ir jo demonais. Savivaldybė turėtų remti gyvenimą, o ne mirtį. Jei remtų gyvenimą, gal ir prieglaudose vietų atsirastų.
Be to, paminėčiau, kad civilizuotai Vakarų įmonei būtų garbė ir įvaizdžio formavimo priemonė padėti beglobiam gyvūnui.
Ir dar – bauda už beglobių gyvūnų šėrimą? Kaip, atleiskite? Bauda už tai, kad esu žmogus? Paanalizuokime. Gyvūnų prieglaudos nepriima, nes „vietų nėra“ ir „laukinių kačių nesocializuojame“, sanitarinė tarnyba paleidžia per kaminą, už šėrimą – bauda, o jei pasiimi namo, visiem nusispjaut kaip tu juos išlaikai ir dar susimokėk rinkliavą. O kur čia pasirinkimas? Nematyti, vaikščioti užsimerkus, neišlipti iš automobilio – čia žmogui duotas pasirinkimas? Nesuprantu žmonių, kurie nemato. Sielos aklumas neišgydomas.
Apibendrinant, kokį aš turiu pasirinkimą šioje valstybėje, jei aš – ne koks blogietis?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!