Laidos tema – sustabdyta (nutraukta) Vilniaus „Žalgirio“ stadiono žemės nuomos sutartis, kuria remdamasi A. Avulio valdoma statybų įmonė pusiau nugriauto „Žalgirio“ stadiono teritorijoje jau kone įpusėjo 20 mln. vertės 4 žvaigždučių viešbučio (nereklamuosiu pavadinimo) statybą. Skandalas!
Kaip dabar A. Avulis ir mes visi žiūrėsime į akis užsienio investuotojams, užsakiusiems tokį (!!!) projektą pačioje Vilniaus širdyje? Juk taip užkertame kelią ir potencialiems užsienio investuotojams Lietuvoje.
Žinau, kad ne man vienam kyla klausimas, kaip ponas A. Avulis gavo leidimą šioje vietoje vykdyti tokias statybas. Aptariama teritorija – ideali vieta burtis Vilniaus miesto bendruomenei į sporto (ir ne tik) renginius. Išskirtinė teritorija nuo seno buvo pritaikyta viešam naudojimui (viešajam interesui): čia stovi (ačiū Dievui, tebestovi) Koncertų ir sporto rūmai, čia buvo uždaras ir atviras baseinai (abu seniai nugriauti), čia buvo ir vilniečių vadinami „Baltieji rūmai“ (jau nugriauti), kuriuose treniravosi daugelio sporto šakų atstovai, čia – ir legendinis „Žalgirio“ stadionas, kurio, pasirodo, Vilniui nebereikia, tad griuvenos ir belikę.
Prieš daug metų šią teritoriją projektavę architektai, be abejo, paisė viešojo intereso: minėtus visuomeninės paskirties statinius jie kūrė, atsižvelgdami į ypatingą aplinką, stengdamiesi, kad nuo Gedimino kalno viršūnės Vilniumi besigrožinčiųjų žvilgsniai, nukreipti į mūsų aptariamą vietą, „neatsitrenktų“ į gigantiškų besielių monolitų mišką. Tuomet dirbę garbingi architektai ir miesto vadovybė suprato, kad ši vieta ypatinga ir su ja reikia elgtis labai pagarbiai.
Gal E. Jakilaičiui atrodo, kad, Vilniaus centre metodiškai naikindami sporto bazes, geriname sostinės įvaizdį? Gal žurnalistui iš tiesų labiau patiktų, jei šioje vietoje stūksotų „tradiciniai“ aukštaūgiai milijonieriaus A. Avulio statiniai (juk iš žemaūgių ne ką teuždirbsi)? Savo laidoje E. Jakilaitis be gailesčio laidė strėles į Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) vyriausiąją patarėją Zitą Kvietkienę. Net pagailo „bokso kriauše“ paverstos moters, kurią į laidą delegavo NŽT direktorius Danielius Kuprys, pats, matyt, neišdrįsęs stoti į akistatą su „sunkiasvoriais“ oponentais E. Jakilaičiu, A. Avuliu ir Vilniaus miesto meru Remigijumi Šimašiumi.
Jei taip, gėda mūsų (vyrų) giminei dėl tokio D. Kuprio elgesio. Tikriausiai NŽT vadovybė pelnytai kritikuojama už tai, ką darė ir ko neleido daryti kitiems. Tačiau man, Vilniaus gyventojui, apmaudu, kad E. Jakilaitis studijoje taip trumparegiškai nagrinėjo A. Avulio stringančio projekto „bylą“ ir, gal gailėdamas verslininko, jį pavertė kone kankiniu. Žurnalistui net nekilo klausimas, o ką konkrečiai, be viešbučio, šis verslininkas statys „Žalgirio“ stadiono teritorijoje. Visą laidą bergždžiai laukiau šio klausimo.
Laidoje A. Avulis išdidžiai pareiškė: „Čia esame suplanavę 200 mln. investicijas. Esame suplanavę sukurti darbo vietas, mokame mokesčius, pagaliau – sukuriame tą turtą, kuris čia stovės dešimtmečiais. Ar čia nėra visuomenei naudos?“
Man įdomu, kas paskatino A. Avulį manyti, kad Vilniaus širdyje jo „sukurtas turtas“ patiks visuomenei ir bus jai naudingas? Ir kodėl statybų magnatas nė žodžiu neužsiminė, kokios paskirties ir kokio aukščio bus jo suplanuotos investicijos už 200 mln. eurų? Visi puikiai suvokiame, kad kuo daugiau statinių bus prifarširuota šioje teritorijoje ir kuo aukštesni jie bus, tuo daugiau naudos bus A. Avuliui, bet ne mums, jau ir taip dūstantiems savame mieste nuo erdvės ir saulės trūkumo. Bet laidos „Dėmesio centre“ vedėjui tai nerūpi.
Nors po šuolininkės į aukštį Airinės Palšytės pergalės Europos čempionate E. Jakilaitis šią savaitę savo laidoje gvildeno sporto bazių problemą Vilniuje, aimanuodamas, kad sostinė jų neturi – o ką jau kalbėti apie prieštvaninį lengvosios atletikos maniežą ir išblėsusią nacionalinio stadiono viziją, ankstesnėje laidoje kažkodėl jam nekilo mintis paklausti A. Avulio, kokį visuomeninės paskirties pastatą verslo magnatas numatęs pastatyti vilniečiams vietoj nugriauto „Žalgirio“ stadiono – naują 10 tūkst. vietų stadioną, lengvosios atletikos maniežą, baseiną ar teniso aikštyną?
Laidoje meras R. Šimašius buvo užsiminęs, kad vis dar karštai diskutuoja su A. Avuliu dėl stadiono, kurį verslininkas privalėtų pastatyti vietoj nugriautojo. Laimė, bent jau meras bando ginti mūsų, paprastų vilniečių, interesą.
A. Avulis televizijoje užsiminė, kad statyti 15 tūkst. vietų stadioną jam neapsimoka, arba, jei statytų, jam už tai turėtų būti sumokėta. Negi nėra jokių įsipareigojimų miesto žmonėms, gavus leidimą tokioje vietoje nuomoti teritoriją? Tuomet man iškart kyla klausimas, su kuriais (ankstesniais) Vilniaus merais ir su kuo dar derantis (ir kokiu būdu tai darant) A. Avuliui pavyko sukirsti rankomis dėl aukso gyslos „Žalgirio“ stadiono plotuose?
Matyt, Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorė Eidivalda Meškienė vis dėlto teisingai pasielgė, kai, gavusi konkretaus asmens prašymą (telefonu ją kalbinusiam E. Jakilaičiui kažkodėl labai nepatiko, kad prokurorė sureagavo į „kažkokio“ vieno asmens prašymą) ir išnagrinėjusi visus jai pateiktus dokumentus, suprato, kad A. Avulio veikloje galimai trūksta skaidrumo. Manau, pareigūnė pasielgė labai pilietiškai, kreipdamasi į NŽT (kad ir kokia susikompromitavusi ši įstaiga būtų), kad ši sustabdytų statybas, kol nebus atliktas tyrimas dėl netinkamo „Žalgirio“ stadiono teritorijos eksploatavimo.
Turiu pripažinti, kad, nors E. Jakilaitis mano akimis ir buvo labai šališkas, jis padarė tikrai gerą darbą, surengdamas laidą tokia tema. Štai NŽT vadovybė jau skaičiuoja paskutines savo dienas, o A. Avuliui tikriausiai netrukus bus leista tęsti viešbučio statybą (tikėkimės, užsienio investuotojai neiškels valstybei ieškinio už prastovas). Tačiau man labiausiai rūpi, kas bus nuspręsta dėl kitų A. Avulio projektų šioje teritorijoje. Jei vyriausybė ir Vilniaus valdžia šias „migla aptrauktas“ numatomas statybas vertins principingai, tikėkimės, kad „Žalgirio“ stadiono teritorija išvengs aukštaūgių betoninių monstrų okupacijos. Ir bent jau 5 tūkst. vietų stadionėliui vietos atsiras. Juk nebe tie laikai, kai po nepriklausomybės atgavimo vešėjo verslo banditizmas, nepaisantis jokių įstatymų. Atrodo, tapome kultūringesni. Bet ar teisingesni?
Pažiūrėsime...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!