Ir štai vieną naktį sapnuoju savo seniai mirusį uošvį (kurio gyvo neteko pažinti, esu mačiusi tik nuotrauką). O sapnas toks: ateinu į uošvio laidotuves, į kambarį, kur jis pašarvotas. Kambaryje – tik karstas su velioniu, gėlių nėra, žmonių – irgi.
Tik kažkur atokiai stovi uošvienė ir pyksta. Aš prieinu prie karsto, jame gulintis uošvis atgyja, atsisėda, išlipa iš karsto. Atsisėdam mudu prie kambaryje buvusio stalo ir pradedam kalbėtis.
Įsipilam po stiklelį kažkokios trauktinės, išgeriam, ir aš jo klausiu – ką man daryt toliau, kaip man gyvent. O uošvis man atsako, kad nedaryčiau nieko, palikčiau viską savieigai. Ir jis vėl atsigula į karstą.
Santuokos išsaugoti nepavyko. Esu išsiskyrusi jau 7 metaus, bet sapno nepamirštu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Pirmosiomis lapkričio dienomis kone visa Lietuva važiuoja uždegti žvakių mirusiam, tačiau širdyje visuomet gyvam artimam žmogui. Ne vienas, net ir praėjus daug laiko po skaudžios netekties, regi jį savo sapnuose, prisimena atvykęs į jo namus ar į rankas paėmęs velioniui brangų daiktą. Prašome jūsų pasidalyti pasakojimais – ar jums yra tekę susapnuoti artimuosius, kurių netekote, sapnuose iš jų išgirsti pamokymų ar patarimų?
Kviečiame pasidalyti savo istorijomis! Ar pamatyti sapne vaizdai, išgirsti patarimai buvo reikšmingi? Kaip paaiškinate tokius sapnus? O gal jokios reikšmės jiems neteikiate?
Vieno pasakojimo autoriui, kurį išrinks redakcija, padovanosime dvi knygas. Savo patirtimi kviečiame dalintis el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Sapnas“ arba spaudžiant pilką mygtuką čia iki lapkričio 8 d.