Mes pamanėme, gal pavargo panelė, tolima kelionė, visko pasitaiko. Bet tuo nesibaigė. Įsėdome į autobusą, po valandos priėjusi stiuardesė prie manęs labai garsiai ir nepagarbiai, tiesiogine šio žodžio prasme, išvadino mane girtuokle! (Tarp kitko esu negerianti, auginanti vaiką mama). Paklausus, kaip ji taip drįsta su mumis kalbėti, ji atsakė, kad pamena mano pavardę ir atsimena, kaip prieš porą metų važiavusi su ja, aš tariamai linksminausi autobuse. Iš pykčio pradėjau net juoktis, nes žinau, kad su šiuo autobusu nesu anksčiau važiavusi. Pagrasinau stiuardesei, jog aš parašysiu pareiškimą, bet ji tik nusijuokė ir atšovė, jog jai nieko nenutiks.
Staiga nebaigusi skaičiuoti žmonių, ji nulipo į apačią ir už poros minučių grįžusi pastebėjau, jog ant jos krūtinės staiga nebeliko pavardės. Pagalvojau, kad ji išsigando ir daugiau nebesikabinės. Kelioms valandoms viskas aprimo iki pirmojo sustojimo, kuris buvo maždaug už 5-5,5 val. Stiuardesė pranešė, kad išlipti galima tik 5 min!
Kartu su mumis važiavusi senyva moteris labai pasipiktino tuo ir paklausė palydovės, kada bus galima ilgesnė pauzė, o ši atšovė, jog negali pildyti visų norų ir ilgų pauzių nebus. Primenu, kad kelionė truko ne porą valandų, o 27 valandas! Ir stojo kas 5 val. tik 5-10min! Ta pati moteris, pasiekusi Varšuvą, išlipo kartu su mumis (pauzė – 20min! Vienintelė tokia!) ir vaikščiojo ratais aplink autobusą, nes jai labai skaudėjo kojas, o kai palydovė šaukė visus atgal, moteris neišgirdo ir tuomet priėjusi darbuotoja ją labai grubiai apšaukė ir įvarė į autobusą.
Šį kartą pro mus ji vėl nepraėjo ramiai, nužiūrėjo kaip tikrą alkoholikę, kadangi tuo metu kaip tik gėriau „Pepsi“ ir priminė man, kad nebūtų su manimi problemų, nes gali išlaipinti lauk! Neapsikentusi aš ją irgi apšaukiau ir paprašiau eiti toliau nuo manęs, kad neerzintų. Patyriau didžiulę gėdą, nusisukusi naktį verkiau, kad ji mane taip įžeidė, mano vyras buvo labai piktas dėl palydovės elgesio, vos tramdėsi iš pykčio.
Įvažiavus į Vokietiją, palydovė pradėjo stipriau kabinėtis prie skirtingo amžiaus žmonių, močiutę privertė atsisėsti į savo vietą, nors ji nebegalėjo daugiau sėdėti ir norėjo pora minučių pastovėti prie vyriškio, prisikabino, nes šis pasakęs, kad pirmą kartą važiuoja su tokia autobuso įgula, kuri stoja, kada nori ir kiek nori, mūsų kojos buvo ištinusios, kiti žmonės norėjo valgyti, bet jie nestojo prie greito maitinimo įstaigų, mat juk patys turėjo sumuštinių, perdžiuvusių ir smirdančių už 3 Eur. Kava už 2,5 Eur iš „Nescafe“ pakelio! Kitaip tariant, nieko vertas maistas.
Kai išlipome Manheime, vos paėjome, kojos buvo kaip kvadratai, mėlynos, įžeisti palydovės... Pirmą ir paskutinį kartą taip keliavau! Ir noriu įspėti visus Lietuvos žmones!