Mus oro uoste pasitiko kelionės atstovas, palydėjo į autobusą ir nuvežė į viešbutį. Gavome gerą kambarį. Sakau gerą, nes jame buvo visi patogumai, kokių reikia pernakvojimui: dušas, tualetas, televizorius, lovos, kondicionierius, virtuvė (sujungta kartu su kambariu), spintos, spintelės, balkonas ir pan. Juk atvykome domėtis ir lankytis įdomiausiose vietovėse, o ne drybsoti prie televizoriaus. Įsikūrus susipažinome su viešbučio aplinka, kolektyvu, taksi vairuotojais ir visu kitu personalu.
Pirmą dieną norėdami nuvykti į paplūdimį užsisakėme taksi. Ir įsiminus kelią, kitas dienas mes eidavome pėščiomis ir grožėdavomės ne šiukšlėmis pakelėse (nesakau, kad jų nebuvo), bet gamta: palmės, įvairūs augalai, šventos karvės, šunys, vietiniai gyventojai, įvairūs pastatai (mokyklos, bazilikos ir pan.) ir taip buvo gera ir smagu, kad net nepastebėdavai išmestos kokios nors šiukšlės – atvažiavome ne bjaurėtis, o domėtis kita kultūra, kur gyventojai yra atsipalaidavę, besišypsantys, užkalbina, pasisveikina. Nemačiau nė vieno rūstaus, pikto žmogaus, kuris sugadintų nuotaiką.
Ekskursijos, į kurias lydėjo gidas, nuostabios: tos džiunglės, kriokliai, prieskonių plantacijos, beždžionės, drambliai ir daug kito mielo akiai ir širdžiai. Tai nepakartojama, ir tuomet prisimeni visus piktus, neigiamus atsiliepimus tų, kurie tik susidarė nuomonę iš kažkieno negatyvių atsiliepimų. Ir norisi visu balsu išrėkti, kad Jūs neteisūs.
Susipažinome paplūdimyje su vietiniais gyventojais, kurie tikrai buvo neįkyrūs, neprašė išmaldos, nereikalvo kaip iš turistų kokių nors aukų ir pan. Visas dvi savaites, kol su vyru ten buvome ir su jais bendravome, tiek gražaus, įdomaus sužinojome apie Goa, jos kultūrą, tikėjimą, gyvūnų reikšmę, Dievus, augalus, prieskonių plantacijas, vakarėlius, ir pan. Išliko tik geriausi prisiminimai. Mes tapome su vietiniais draugais, net bendraujame iki šiol.
Dar vienas dalykas, užsieniečiai turistai, jau galėčiau sakyti senjorai. Kaip buvo gražu žiūrėti ir stebėti linksmus, nuolat besijuokiančius, su tokia energija, lyg jiems būtų 18-iolika. Jie ten, galima sakyti, gyvena visą žiemą ir ilgiau. Ir tada pagalvoji apie mūsų tautiečius – senjorus... Liūdna situacija, jie tikrai negalvoja apie keliones, o kaip egzistuoti vieną ar kitą mėnesį, kol ateis lemtinga diena.
Ar čia tik mums taip pasisekė ar tiesiog buvome laiku ir vietoje? Noriu pasakyti – tai nuostabi šalis, kurioje galėčiau gyventi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.