Vykti į Kražius kartu su drauge turėjome liepos 14 dieną, ketvirtadienį. Iš Vilniaus pajudėti planavome pirmoje dienos pusėje, tačiau išvažiuoti pavyko tik apie penktą valandą vakaro. Kiek sugaišome, kol įveikėme automobilių spūstis ir užklupusią liūtį, bet neužilgo jau lėkėme Vilniaus – Kauno greitkeliu, ir dangus priekyje atrodė šviesesnis. Aš antrą kartą gyvenime vairavau automatinę pavarų dėžę turinčią transporto priemonę (draugės tėvų išvykai paskolintą Renault „Kangoo“), valgiau namuose suteptus sumuštinius ir mėgavausi smagia kelionės pradžia.
Nors kažkodėl mūsų šalyje vis dar įprasta manyti, kad vairuoti automatinę pavarų dėžę turintį automobilį nevyriška, galiu pasakyti, kad tai daug maloniau nei nuolat laužyti bėgio svirtelę. Iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskirianti Renault „Kangoo“ man apskritai pasirodė puiki mašina – kur kas talpesnė ir aukštesnė, nei galėtum pamanyti, todėl joje yra pakankamai vietos net ir krepšininko ūgio lietuvaičio galvai (dabar kažkodėl galvoju, kad Renault „Kangoo“ puikiai tiktų ir važiuojant grybauti). Tiesa, mašina buvo nenauja, greičio matuoklis neveikė, o vėjas pro langus švilpė taip, kad muzikos nebuvo girdėti. Užtai pro didžiulius langus puikiai matėsi žaliuojantys laukai, lygutėlis asfaltas ir besileidžiančios saulės spindulių nutvieksti debesys (keista, bet oras į vakarą visai pasitaisė).
Žemaičiai, pasipriešinę carui
Į Kražius atvykome temstant. Mano draugė šiame miestelyje turėjo giminių ir galima sakyti, buvo beveik vietinė, todėl parodė man kelią iki gyvenamo namo, kuriame turėjome praleisti ateinančias dvi naktis. Tai buvo ganėtinai sutrūnijusi, retai naudojama, tačiau autentiškumą išsaugojusi trobelė pačiame miesto centre (jei kam įdomu daugiau pasižvalgyti po Kražių namelius iš vidaus, siūlau patyrinėti fotografo Mindaugo Kavaliausko nuotraukų ciklą).
Kol sutvarkėme kambarius, susinešėme daiktus ir pakūrenome krosnį (ne paslaptis, kad lietuviškos vasaros naktį galima kaip reikiant sušalti), visai sutemo, bet aš vis tiek užsispyriau lauke išsikepti dešrelių. Laužo dūmų kvapas, pomidorų padažas, kokakolos butelis – viskas, kaip ir turi būti. Nurimus alkiui ir išblėsus pirmiesiems įspūdžiams, turėjau daugiau laisvo laiko pasidomėti Kražiais: ką būtina paminėti apie šią vietovę?
Kaip jau sakiau pradžioje, tai – nemažą istorinę reikšmę turintis Lietuvos miestelis. Čia 1893 metais įvyko vietinių gyventojų ir caro kazokų susirėmimas, pramintas Kražių skerdynėmis. Konfliktą minėtais metais įžiebė caro Aleksandro III įsakymas uždaryti greta veikusį benediktinių vienuolyną, tačiau žemaičiai nusprendė tam pasipriešinti. Iš daugmaž keturių šimtų kazokams šventoriuje kelią pastojusių gyventojų 9 buvo nužudyti, 54 – sužeisti, dar daugiau žmonių tardyta. Kražių skerdynių aidas nuvilnijo per visą tuometinę Europą, sukėlė didelį pasipiktinimą Rusijos administracijos vykdoma tautinės priespaudos politika ir nepakantumu kitatikiams bei atkreipė dėmesį į Lietuvą.
Po skerdynių apleista bažnyčia vėl veikti pradėjo XX amžiaus pradžioje. Dabar baltuojantis bažnyčios pastatas pasitinka, įvažiuojant į Kražius, todėl jos nepastebėti neįmanoma.
Vieta, kur karaliauja gandrai
Ryte pabudau anksti ir nusprendžiau pasivaikščioti. Gatvele, kuria pravažiavo keli traktoriai, patraukiau į priešingą nuo bažnyčios pusę, link kapinių. Perėjau Kražantės upelio, nuo kurio, tikėtina, ir kilo miestelio pavadinimas, tiltą ir, kopdamas masyvių akmenų laiptais, pasiekiau Vytauto kalną. Jo viršūnėje 1941 metais ne kartą degė XV amžiuje statyta Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčia. Šiuo metu čia likusi tik varpinė, 1852 metais pastatyta iš griūvančios jėzuitų bažnyčios sienos plytų.
Apžiūrėjęs du didžiulius netoliese suręstus skruzdėlynus ir padaręs keletą kadrų, patraukiau į miestelio kapines, įsikūrusias ant nedidelio kalnelio. Saulei šviečiant (turiu pasakyti, kad buvo beveik šilta), jos atrodė itin jaukios, be to, puikiai sutvarkytos. Ryškus jų akcentas – XIX amžiaus viduryje pastatyta koplyčia. Galiu pasidžiaugti, kad netoliese jos radau ir savo tolimų giminaičių kapą, apie kurį atsitiktinai sužinojau, dar prieš išvažiuodamas iš Vilniaus.
Vėliau mano dėmesį patraukė kapinių pakraštyje, ant elektros stulpo viršūnės, susuktas gandrų lizdas. Tik tada atkreipiau dėmesį, kiek daug Kražiuose šių ilgakaklių paukščių. Tiek daug jų esu matęs tik Ispanijos Alkala de Henareso miestelyje, rašytojo Migelio de Servanteso gimtinėje. Tiesa, vietinių gyventojų gandrai jau seniai nebestebina.
Sparčiausiai nykstantis Lietuvos miestelis?
Atgal patraukiau pro vadinamąjį Kražių vienuolyną. Tiksliau kalbant, tai – pietinė Kražių jėzuitų kolegijos 22 pastatų ansamblio, kurį sudarė vienuolynas, kolegija, bažnyčia ir kiti statiniai, dalis. Šiuo metu joje veikia miestelio M. K. Sarbievijaus kultūros centras. Vakare jame turėjo vykti tapytojos M. Plentauskaitės parodos pristatymas, kuriame norėjau dalyvauti ir aš.
Iki tol dar buvo daug laiko, tad grįžau namo ir kartu su pagaliau iš lovos išsiritusia drauge išėjau ieškoti maisto pusryčiams. Pasirinkimas čia, kaip ir visuose panašiuose miesteliuose, nedidelis – keletas „Aibės“ tinklo parduotuvių ir vienas vakarais veikiantis baras. Nesismulkinome – nusipirkome po submariną, užsigėrėme vakarykšte kola ir patraukėme į kitą Kražių pusę.
Draugė minėjo kažkur skaičiusi, kad Kražiai – vienas sparčiausiai nykstančių Lietuvos miestelių. Negaliu to nei patvirtinti, nei paneigti, tik pasakyti, kad pakeliui žmonių išties sutikome vos keletą, ir, iš pradžių, man pasirodė keista, kad čia stovi tokia didelė, neseniai renovuota gimnazija (žinoma, ją užpildo iš netolimų apylinkių atvykstantys moksleiviai) su pavydėtino naujumo stadionu ir krepšinio aikštele. Deja, vasarą joje niekas nežaidė.
Parodoje – Kražių reminiscencijos
Atgal grįžome pro jau minėtą bažnyčią, padarę lankstą, kitaip sakant – apžiūrėję beveik visus Kražius. Pietų metą praleidome savo laikinuose namuose, nes ėmė smarkiai lyti, o vakarop nuėjome pasižiūrėti M. Plentauskaitės tapybos darbų.
Parodoje „Dedikacija prisiminimui“ menininkė pristatė apie dešimt ganėtinai didelio formato kūrinių, kurių objektu, bent jau iš dalies, tapo pats Kražių miestelis. Pristatymo metu autorė minėjo renkanti vietovės artefaktus, liudijančius ne tik apie asmenines, bet ir svetimas vietinių gyventojų patirtis bei prisiminimus. Tapytojos žodžiais tariant, užfiksuotas akimirkas ji stengiasi rekonstruoti, tokiu būdu kurdama naujus siužetus bei erdves.
Reikia pripažinti, kad parodoje tikrai nesitikėjau išvysti taip gausiai į ją susirinkusių šviesių miestelio gyventojų. Vakaro eigoje turėjau galimybę pabendrauti ir su pačia autore, kaip pasirodo, Vilniaus dailės akademijos magistrante. Ne sykį pasidžiaugiau, kad kol kas Kražiuose kultūra dar gyva, sužinojau, kad ir kiti renginiai, pavyzdžiui, Šv. Roko, stebuklingo ligonių globėjo, atlaidai, čia sulaukia didžiulio susidomėjimo.
2018 m. Lietuvos mažoji kultūros sostinė?
Apie tai, kad Kražiai, regis, paskelbta 2018 m. Lietuvos mažąja kultūros sostine, sužinojau visai atsitiktinai. Jau rašydamas šį straipsnį, bandžiau įmanomais būdais patikrinti minėtą informaciją, tačiau be įrašo Kražių feisbuko puslapyje ir kelių trumpų užuominų provincijų leidiniuose, nieko tikresnio taip ir nepavyko rasti. Belieka klausti projekto iniciatorių – mūsų Kultūros ministerijos darbuotojų ir „Naisių bendruomenės“ asociacijos – kas tai: formalus titulas likusiems emigravusio miestelio gyventojams paguosti ar realią naudą regionams nešanti iniciatyva?
Bet palikime šį klausimą atsakyti žurnalistams. Man gi belieka užbaigti savo viešnagės aprašymą.
Apie antrosios dienos vakarą nėra ką daug pasakoti – į trobelę suvažiavo draugės giminės ir draugai, kepėme šašlykus ir net paragavome juodos spalvos degtinės (dyvų dyvai!). Kitą rytą paskubomis dar spėjome aplankyti Medžiokalnį – 75 hektarų ploto botaninį draustinį, kuriame, anot legendų, augęs šventasis ąžuolas su iš po šaknų trykštančiu švento vandens šaltiniu, kur jodinėdavo ir medžiodavo įvairūs ponai, ilsėdavosi karalius Žygimantas Augustas, kunigaikščiai Kęsgailos, Radvilos ar Chodkevičiai... Na, o popiet jau lėkėme atgal į Vilnių šauniąja Renault „Kangoo“.
Iki šiol jaučiu, kad mano apsilankymo Kražiuose patirtis turtinga, todėl, manau, galįs jums pasiūlyti puikią atostogų alternatyvą – užuot bergždžiai bandę nutaikyti tinkamą orą padrybsoti prie jūros Palangoje, išsirinkite kokį nors įdomesnį miestelį ir išvykite į trumpą ekskursiją. Pažadu, įspūdžių turėsite kur kas daugiau.