Vieni žmonės internetinėmis pažintimis nusivildavo, kitiems jos patikdavo. Matyt, tai priklauso nuo paties žmogaus. Jei neturi ką papasakoti arba temoki suregzti tik klausimą „ką veiki?“, arba nusiųsti potencialiam partneriui tik šypsenėlę su savo BMW nuotrauka – aišku, ne ką tepeši.
Tuo tarpu man sekėsi visai neblogai. Kai kurios pažintys būdavo malonios ir tęsdavosi netrumpai, kitos – nesusiklostydavo. Tiesą pasakius, su keliomis damomis iš tų laikų palaikau ryšį ir šiandien. Su daugeliu naujųjų pažįstamų net aptardavome, kaip sekasi pažinčių medžioklė. Ojojoi, kiek įdomybių jos man pripasakodavo...
Tačiau šį kartą noriu pasipasakoti apie vieną itin nemalonų, tačiau pakankamai originalų atvejį, kai moteris mane ant lėkštutės padėjo pakankamai tvirtai.
Žvejojau su nemažai kabliukų
Buvo taip. Kadangi aš niekuomet nebuvau rizikingas tipas – nepriklausiau jokiai rizikos grupei, vairavau automobilį, buvau padorios išvaizdos ir galėdavau susitikti su naująja pažįstama ne tik miške ar pakelėje, bet ir miesto centre esančioje kavinėje – tai moterų, neatsisakančių su manimi susitikti, buvo nemažai. Beje, mano anketoje nebuvo nuotraukos, o paprašytas ją irgi siųsdavau tik išskirtiniais atvejais, tačiau tai nebuvo didele kliūtimi susitikimams. Matyt, mano kalba sudarydavo pakankamai patikimo vyruko įspūdį.
Žodžiu, nemaža dalis kozirių buvo mano rankose, tuo nesidrovėdamas ir naudojausi. Ir jei tik naujoji pažįstama imdavo žengti per mano nusibrėžtas raudonas linijas – norėdavo apžiūrėti mano pasą, prašydavo nusivežti ją į Kretą arba sakydavo, kad jai trūksta pinigų sūnaus gimtadienio dovanai – negailestingai ją eliminuodavau iš savo pažįstamų būrio ir mikliai susirasdavau kitą.
Tiesą sakant, įdomių, intriguojančių bei išvaizdžių ponių buvo santykinai nedaug. Tos, kurios buvo vertos investicijų į santykius, dažnai man atrodydavo per išmanios ir pavojingos, o tos, kurios tikėdavo mano legendomis, buvo pakankamai pilkos ir pavargusios – dažniausiai gyvenimas jas būdavo nuskriaudęs: tai nenusisekęs šeimyninis gyvenimas, tai menkas išsilavinimas bei prasta visuomeninė padėtis, tai įvairios psichologinės traumos ir panašiai.
Kiek pavargęs nuo savęs barstymo, pagalvojau, kad reikia susirasti vieną ir savęs vertą. Protu. Žavesiu. Padėtimi visuomenėje. Materialiniu apsirūpinimu. Juk yra masė gydytojų, valdininkių, mokytojų, verslininkių, žurnalisčių, buhalterių, vaistininkių, kurioms nusibodo jų išgverę vyrai ir jos teisėtai nusprendė jiems įstatyti ragus. Privalau joms padėti!
Pažinčių svetainėje jau buvau išdirbęs savo sėkmingos „žvejybos“ algoritmą, tačiau tą kartą, apie kurį kalbu, susimoviau.
Ji mane tiesiog sunaikino
Nežiūrėdavau itin įdėmiai moterų nuotraukų anketose, neskaitydavau rašliavos apie jų pomėgius, informacijos apie tai, kaip jos valgo mėsą – su bulvėmis ar šakute – ir kito šlamšto. Vemti tąsydavo nuo kvailų nusikopijuotų aforizmų. Visišką kryžių mano akyse padėdavo ant savęs tokios, kurios savo anketą apibendrindavo: „Paprasta, bet ne prasta.“ Arba kaip nors panašiai. Mintyse tokias nuplaudavau unitazan.
Žodžiu, nufiltruodavau jas tik pagal vieną specifinį žodį. Patys žinote, kokį. Fotografija anketoje tokiu atveju visai nereikalinga. Jei jau moterytė nusprendė ieškoti nuotykių ir į gyvenimą ryžosi paleisti anketą su tuo raktiniu žodžiu – vadinasi, tam tikrą svarbią sau pačiai ribą ji jau peržengė ir reikia tik padėti jai įgyvendinti užsibrėžtą tikslą.
Tąsyk pasirodė, kad stipriojo pozicija šiame žaidime ne visada priklauso man. Prieš tai buvo keletas moterų, kurios mane sutrikdė. Pavyzdžiui, buvo atvejis, kai pavasariniame svaigiai žaliame miške aš audringai baigiau, o ji nusprendė, kad dūstu ir man reikia medicininės pagalbos. Tai mano savimeilę užgavo, bet neypatingai – puikiai žinojau, kad mano sveikata visiškai pakenčiama.
Bet tą kartą, apie kurį pasakoju, moteris mane tiesiog sutrypė, sunaikino, apliejo sieros rūgštimi taip gausiai, kad pastaroji ištirpdė net mano kaulus, incidento vietą užbetonavo, o į skystą aukštos markės betoną panardino dar ir rankos storio armatūros strypus. Tai buvo katastrofa.
Nauja pažįstama: išmano viską
Taigi, su naująja pažįstama M. (tikras vardas kitas) pirmiausia ilgai balbatavome pažinčių portale, vėliau – pokalbių svetainėje. Iš karto buvo akivaizdu, kad M. labai apsiskaičiusi ir išsilavinusi, žinanti mados naujienas, išmananti politinę situaciją, apskritai plataus akiračio. Žodžiu, galinti kalbėti praktiškai bet kuria tema ir beveik visada turinti pasakyti ką nors nebanalaus – netgi apie literatūrą ir teatrą.
Iš karto supratau, kad nemažai keliavusi, nes galėjo blaivai vertinti užsieniečių pliusus ir minusus, lyginant su Lietuva. Turinti gerą humoro jausmą, pilna sveiko sarkazmo ji buvo tikrai liežuvinga, žavi pašnekovė.
Kadangi gyvai jos vis dar nebuvau matęs, sunku buvo įsivaizduoti, kaip Marija atrodo realiai, tačiau mintyse dėliojosi inteligentiškos ir patrauklios moters vaizdas.
Taip kone kasdien susirašinėjome gal trejetą savaičių. Netgi sugalvojome ir aptarėme, ką galėtume bendrai nuveikti susitikę. Suplanavome net kelionę į Rygą, kurioje abu jau buvome seniai besilankę.
Aišku, netrūkdavo kalbų ir apie tai, ko abu atėjome į pažinčių svetainę. Paatviravome net apie savo baimes, nesėkmes ir lūkesčius. Žodžiu, M. sudarė brandžios, disciplinuotos, kryptingai veikiančios, pakankamai profesiškai užimtos, protingos ir net rafinuotos moters įvaizdį. „Gal visai įdomu bus?“ – šmėstelėjo mintis.
Susitikus – keistai dalykiška
Vieną pavakarę susirašinėjome vėl. Ji pasakė esanti laisvesnė ir pakvietė ateiti į stovėjimo aikštelę prie vieno iš Vilniaus prekybos centrų. Kadangi tai buvo netoli nuo mano darbovietės, susiruošiau ten tiesiog pėsčias. Taip net geriau: jei reikalas nenusisektų ar nerastume bendros kalbos – ji bent jau nežinos, kokiu automobiliu važinėju.
Kai atėjau į nurodytą vietą, joje stovėjo vidutinės klasės mersedesas. Automobilis nenaujas, bet tvarkingas, švarus. Prie vairo sėdėjo simpatiška, vidutinių metų, tikrai gerai atrodanti moteris. Pasitempusi, saikingai pasidažiusi, su skoningais karoliais ir auskarais, o jos drapanos buvo aiškiai ne gariūninės kilmės. Galvoje toptelėjo – negi pasisekė?
Persimetėme keliomis kandokomis frazėmis, aš įsėdau į automobilį. Pokalbis liejosi laisvai, lyg tarp seniai gerai pažįstamų žmonių. Tuo, turbūt, ir nereikėjo stebėtis – juk šiaip jau daug ką žinojome vienas apie kitą, nežinojome tik kaip atrodome. Bet ir šis, paskutinis punktas, mums abiem, atrodo, tiko ir patiko.
Tiesa, M. akyse nemačiau nei kažkokio ypatingo entuziazmo, nei nusivylimo. Aš irgi nerodžiau emocijų – moteris aiškiai patyrusi, jos nesuklaidinsi, ji mačiusi ir sukčių, ir šiaip makaronų kabintojų. Todėl nusprendžiau būti savimi ir nelaužti iš savęs to, kuo nesu. Šis dalykiškumas – gal ir prasta žinia.
Tačiau gera žinia, mano galva, buvo ta, kad ji ne kokia nors prašinėtoja ir tikrai žino, ko nori. Pasikalbėjome, kad reiktų pereiti mūsų pažintyje nuo kalbų prie veiksmo. Vos neleptelėjau, kad savaitgalį galėtume suplanuoti kokią nors abiem priimtiną veiklą, bet tuo metu ji tarstelėjo: rytoj susiorganizuokime pasivaikščiojimą rudenėjančiame miške. O, galvoju, vėl pakankamai originalus sprendimas. Nežinia į kur nuvesiantis, netgi intriguojantis. Kuo viskas baigsis – negi juo?
Dar šiek tiek pasigalandome dantis vienas į kitą mėtydami kits kitam aštrokas replikas ir atsisveikinome iki rytojaus. Išlipant iš automobilio ji paklausė: „Tikiuosi, būsi pasiruošęs viskam?“ Aš linktelėjau.
Išsitrauk ir parodyk
Kitą rytą apsimoviau nesuplyšusias kojines į rūpestingai nusiskutau. Aną dieną prasidėjęs susitikimas turėjo tęstis toliau be pauzių ir pereiti į realybės, gal net ne visai padorios, stadiją.
Sutartą popietės valandą palikdami Vilnių pasukome į gatvę, vedančią iš miesto į rytus. M. vadovavo. Vis tikėjausi, kad miške, į kurį važiavome, nelauks ir neatims mano dviejų šimtų eurų...
Miškas buvo gražus, svaiginančiai kvepėjo sakais. Sustoję miško laukymėje godžiai traukėme į savo miesčioniškus plaučius gaivų orą. M. staiga tarstelėjo: „Reikia išsiaiškinti vieną dalyką, man tai labai svarbu.“
Tada ramiu balsu paprašė: „Čia nėra žmonių, parodyk man, ką turi.“
Nors tai pasirodė keista, tačiau pagalvojau, kad niekur neišsisuksiu, anksčiau ar vėliau tai paaiškės... M. veidas apsiniaukė vos pažvelgus į mane. Atrodė, kad ji pamatė rupūžę. Sako:
„Klausyk, jis toks visada?“
„Na, taip“, – išstenėjau.
„Tai kaip tavo moterys jį rasdavo?“ – klausė ji toliau. O aš iki šios jos frazės naiviai maniau, kad trylikos centimetrų daiktą rasti nesunku!
M. lediniu ir ramiu balsu tęsė: „Tu sugadinai daug mano brangaus laiko, vežk mane į Vilnių.“
„O tai čia didelė bėda?“ – vis vapėjau.
„Mielasis, – tarė ji, – su vaikais ir paaugliais aš neprasidedu – tai baudžiama įstatymu.“
Tylėjome visą kelią atgal. Vilniuje ji išlipo ir pasakė: „Suprask mane ir nepyk, viso gero.“
Sėdėjau automobilyje, o galvoje viskas maišėsi. Kaip taip? Mano vyriškasis ego buvo priartėjęs prie nykstamai mažų reikšmių. Ir dar sakoma, kad moterys švelnios, joms nebūdingas brutalumas. M. triukas miške man pasirodė aukščiausio lygio rafinuoto žiaurumo aktas. Kaip galima taip vienu smūgiu moraliai sunaikinti vyrą? Kur elementarus žmogiškumas?
Tiesą pasakius, reikėjo kelių mėnesių, kol atsigavau. Tačiau laikas viską gydo.
O ji? Nors stipriai mane sukrėtė, tačiau ją vis tiek gerbiau. Kartais pagalvodavau – o kaip ji dabar, įdomu, kuo gyvena? Ir štai prieš keletą dienų aptikau jos pavardę kandidatų sąraše. Pasirodo, M. gyvena gerai ir mato perspektyvą. Na ir puiku! Beje, ačiū tau už pamoką, Marija! Tik gaila, kad miške buvai tokia rūsti ir neperkalbama.
Man pačiam juokingiausia tai, kad aš atsigavau net po šios katastrofos. Netapau maniaku, neužsidariau savyje, nemėtau strėlyčių į moterų nuotraukas. Tiesiog į viską pažiūrėjau labai filosofiškai. Tapau stipresnis, nei buvau iki tol. Feniksas aš, ne kitaip... Grįžau prie pažinčių svetainės ir vėl medžioju.
Laikykitės, damos!
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Pats blogiausias pasimatymas“. Laimėtojai bus skelbiami spalio 30 dieną.