Vairuoti žiemą niekada nemėgau – slidu, provėžuota, tamsu. Per šlapdribą matomumas ir šiaip jau minimalus. Kiekvieną kartą važiuodama prietemoje būnu įjungusi aukščiausio laipsnio budrumą, melsdamasi, kad koks vaikas neišbėgtų į gatvę. Manau, tik toks budrumas ir įsitempimas ir padėjo išvengti skaudžios nelaimės praėjusią savaitę. Prisiminus iki šiol dreba rankos.
Po darbo važiavau namo į užmiestį. Likus gal porai kilometrų, už kelių dešimčių metrų nuo pėsčiųjų perėjos prieš mano automobilį išniro žmogus – visas juodai apsirengęs, su juoda kepure. Prisiekiu, aš jį pamačiau paskutinę akimirką ir tik stebuklo dėka vos per porą centimetrų jo išvengiau. Vyriškis kaip niekur nieko toliau pereidinėjo gatvę neleistinoje vietoje, o mano širdis, atrodė, pro gerklę išlįs.
Gerai, kad nebuvo didelio greičio, kad prieš perėjas visada šiek tiek prilėtinu. Bet galėjo ir to neužtekti, jei ne milžiniška sėkmė. O juk būčiau galėjusi jį pastebėti iš kur kas toliau, jei tik tas žmogus būtų dėvėjęs atšvaitą. Man jau nesvarbu, kad jis ėjo neleistinoje vietoje, kad bent jau būtų matomas!
Per sekundę galėjau tapti žmogžude. Ir man visai nesvarbu, kad gal ir jis pats būtų kaltas – tikiu, kad toks įvykis persekiotų visą likusį gyvenimą.
Žmonės, jei jūs nerūpite patys sau, tai pagalvokite bent apie kitus. Prisisekit tą atšvaitą, juk daug nekainuoja. Nes tikrai, vairuotojai nemeluoja sakydami, jog tamsoje jūsų nemato.
Ačiū, kad dalijatės savo istorijomis. Norite pranešti naujieną, išsakyti savo mintis? Kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt