Yra žmonių, kurie stengiasi užjausti, kažką patarti (juk žmogui skauda). Didesnė dalis rašo taip, lyg būtų ne žmonės, o pabaisos. Ne tik vulgariai, bet ir žiauriai. Taip „smūgiuoja“ savo patirtimi ir „išmintimi“, kad norisi bėgti. Atsipeikėkite, gerbiamieji. Eikite dirbti arba sportuoti – ir taip galima nuleisti garą. Sėkmės!
Noriu grįžti prie to, kad mums nesiseka. Mes tikriausiai neturime laiko pasidomėti vieni kitais, pamąstyti. Kita vertus, kiek savo laiko ir energijos sudeginame kentėdami dėl nesėkmių, o gyvenimas vis tiek pareikalauja išvadų, kad turėtume ką įdėti į savo gyvenimiškos patirties „skrynutę“.
Sakoma, kad lengvos patirties nebūna, dar sakoma, kad yra literatūrinė patirtis. Gal vertėtų paskaityti, ką rašo specialistai? Mes labai skiriamės vieni nuo kitų. Mano atradimas toks: nežinant, kas knygos autorius, perskaičius ją, galima pasakyti, vyras tai ar moteris. Norėčiau išvystyti teoriją, bet įtariu, kad kažką apie tai savo laiku rašė Z. Froidas. Turbūt pavėlavau. Galiu tik apibendrinti: esame nelygintini nei fizine, nei dvasine, nei protine – jokiomis prasmėmis. Kaip šuo ir katė.
Tarytum iš skirtingų kampų žvelgiame į tuos pačius dalykus ir protingai arba neprotingai juos vertiname. Net savo kvailumu esame skirtingi. Iš to kyla išvados: „Visi vyrai gyvuliai“ arba „Visos jos tokios“. Iš tikrųjų tai – tik skausmingi atodūsiai.
Mano istorija paprasta: gal septynis kartus ketinau skirtis ir vis dar tebegyvenu kartu. Kodėl? Yra ką veikti ir be skyrybų. O mano „antroji pusė“... Imkime popieriaus lapą ir perplėškime pusiau, paskui vėl sudėkime...
Dviejų žmonių gyvenime būna įvairiausių dalykų, labai gerų ir labai prastų. Kartais reikia žengti į vieną pusę, kartais – į kitą. Tik niekada nereikia to daryti impulsyviai. Yra situacija – turi būti ir sprendimas. Prieš nusprendžiant reikia orientuotis į situaciją, „apžiūrėti“ ją iš visų pusių. To niekaip nepadarysi, kai akys yra apmaudo užtemdytos. Patarėjų ir vertintojų geriau neturėti. Pats pasielgi, pats įsivertini.
Nors du komentatorius galėčiau pasiūlyti – Nuojautą ir Sąžinę. Vienas tinka prieš priimant sprendimą, kitas – jau nusprendus. Šis tas apie nuojautą. Ji labai svarbi. Mano patirtis tokia: kai situacijoje vadovaujuosi nuojauta, nedarau klaidų, kai bandau veikti pasitelkdama vien tik protą, klystu gana dažnai, nors IQ visai neblogas. Paskui sąžinė taip nuplaka, kad daugiau tokios klaidos nebekartoju. Taip ir byra „deimančiukai“ į skrynutę. Aš turiu mintyje visas gyvenimo situacijas, ne vien tik meilę, bet šį kartą svarbiausia Ji.
Neignoruoju internetinių pažinčių, bet geriau žmogų matyti „gyvai“. Vien akių kontaktas ką reiškia, o žodis... Iš karto atsiskleidžia ir siela, ir protas, ir visa kita. Mažiau laiko sudega. Manau, kad bendraudami „gyvai“, ypač pirmą kartą, žmonės nepasakytų to, ką parašo internete. O juk nuo pirmo karto daug kas priklauso. Turėtume atidžiau įsižiūrėti vieni į kitus, atsargiau rinktis ir valdyti savo žodyną.
Meilė – visų aukščiausioji vertybė. Ji mėgsta pagarbą ir nepripažįsta laisvės. Mylintis žmogus niekada nėra laisvas, ir niekas negali jam tos laisvės suteikti, net tas, kurį jis myli. Išdavystė – ne vien tik meilėje – labai prastas poelgis. Paskui ją seka neviltis, o tai – tikrasis dvasios kalėjimas. Baisiausia, kai „iki gyvos galvos“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Prašome Jūsų – pasidalinkite savo patirtimi ir patarkite išduotiesiems, ar verta bandyti su neištikimybe susitaikyti? Gal patys esate išdavę mylimą žmogų ir turite tam pasiteisinimą? O gal fizinės neištikimybės apskritai nelaikote išdavyste? Laukiame Jūsų nuomonės ir istorijų el.p. pilieciai@delfi.lt arba žemiau: