Namuose kaip ir viskas gerai, santykiai paprasti, gyvenam kiekvienas savo gyvenimą, tik kad po vienu stogu... Aistros nelikę jau seniai, būna artumo akimirkų, bet jos nėra dažnos. Maniau, kad tai natūralu, kad taip gyvena ir jaučiasi visos keturiasdešimtmetės.
Ir tada sutikau jį.
Kai pamačiau pirmą kartą – kaip žaibas koks trenkė! Atėjo naujas darbuotojas, jį pristato kolektyvui, visi pažindinasi, o man tiesiog rankas atėmė ir kojos virpėti pradėjo. Nesupratau, kas su manimi darosi, bet jis tą tarpusavio žaibą irgi pajuto iškart – pamačiau tai jo žvilgsnyje ir ilgesniame nei su kitais rankos paspaudime.
Aš nieko bloga nedarau. Nesu neištikima savo vyrui. Neinu su naująja simpatija į pasimatymus, nemiegu su juo. Bet širdis, širdis...
Kiekvieną rytą kartu darbe geriame kavą, kiekvieną dieną dviese pietaujame ir kartais jis parveža mane namo. Kalbamės apie viską: savo gyvenimus, antras puses, vaikus, buvusius darbus, vaikystę, jaunystės klaidas ir kvailystes, svajones, keliones... Ir apie viską sutampa požiūris. Dar nebuvau sutikusi žmogaus, su kuriuo viskas taip suliptų.
Darbo šventė vyko viename SPA su pirtimi ir baseinais, jaučiausi kaip paauglė. Nedarėme nieko nederamo, bet akys, kūnas ir mintys, viskas troško tik jo.
Suprantu, kad jeigu sužinočiau, kad mano vyras taip bendrauja su kokia nors kolege, laikyčiau tai moraline išdavyste. Bet savo pačios atveju nieko negaliu padaryti – neklauso širdis, nors tu ką!
Ieškau patarimų komentaruose. Kadangi pasakojimas anoniminis, o tokių keturiasdešimtmečių yra ne viena, nemanau, kad mane kas atpažintų. Bet labai rūpi: ar yra dar tokių, kurioms taip trenktų meilė netikėtai? Ir ką darėte – likote su šeima ar visgi leidote sau ieškoti laimės?