Atstovauju studentų grupei. Tai kasta tarp išsilavinusių, patyrusių ir savo rankose galią laikančių tetų ir dėdžių, bei tarp tų, kurie turi daug patirties, bet mažai išminties. Dažnas studentas pirmaisiais metais susipažįsta su bendra mokslo samprata, taisyklėmis, susikuria įvaizdį, koks turi būt išsilavinęs žmogus. Studijos tarsi pirmas didelis žingsnis į suaugusiųjų džiungles. Išmokstame kovoti už savo teises, aukštesnius balus, ateity juk norėsime ir atlygio didesnio. Žinoma, susiduriame su nesėkmėmis - tai natūralu, juk ir mažas vaikas keliasi, klumpa, stiebiasi į viršų.
Per pastaruosius kelerius studijų metus pastebėjau, kad studentas negali klysti, rankos niekas neišties, nebent stora tėvų piniginė, kuri kas mėnesį tuštėja, laukdama greitų rezultatų. Visgi, klaidingai pasielgus rezultatų teks laukti ilgai.
Noriu panagrinėt Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) studentų atvejį. VGTU - vienas didžiausių Lietuvoje, pagal reitingą aukštoje vietoje. Be abejo, pigūs bendrabučių kambariai, gausūs valstybės krepšeliai padeda jį pakelti. Daugelis žino, kad įstoti į VGTU lengva. Nereikia aukštų egzamino balų, bet išlaikyti 8 sesijas per 4 metus - jau aukštosios matematikos užduotis. Nors vieno egzamino neišlaikęs studentas lieka kartoti kurso, tai reiškia, kad tolimesnės studijos sustabdomos. Kas įdomiausia, jeigu studijuoji valstybės finansuojamoje vietoje, kitais metais išlaikęs tą nelemtą egzaminą prarandi valstybės pinigėlius. Parama prarandama ne tik studijų laikotarpiui iki rotacijos, bet nelieka galimybės toliau tikėtis finansavimo. Sykį neišlaikius egzamino prarandi vienerius metus, o kartu su jais ir progą nemokamai mokytis, nors valstybės finansuojamų vietų yra.
Tikiuosi sutiksite, jog tai paini situacija. Tokia ji pasirodė ir studentams, kartojantiems vieną dalyką, jų kasmet skirtingose studijų programose atsiranda nuo 2 iki 6.
Rektoriui ši situacija taip pat mįslinga. Sutrikęs žmogus kreipėsi į prorektorių, bet ir šis ne ką tepagelbėjo. Tad abu pasitarę nutarė, kad gi nieko nereiškia kaimietukams į metus susimokėti po 7-8 tūkst. litų. Juk kaime gyvenant tai lengva... Mums, kaimietukams, čia pritapti ir gyventi žymiai lengviau. Ką padarysi, nesiginčysi su aukštesne kasta.
Sunku pasakyti, kas valdo mūsų likimus. Dalį lemia sėkmė, pažįstami, aplinkinių pagalba bei mes patys su akyse žibančia viltimi išspręsti visas bėdas. Norisi tikėti, kad pinigai nesvarbūs, nors tai akivaizdus melas. Jie daug reiškia, tikime tuo ar ne. Mokslas nuperkamas, valstybės nefinansuojamų vietų susikūrimas - tai gražus, legalus ir patogus būdas pardavinėti diplomus. Kas paneigs, kad turint pinigų negalima įsigyti bet kurio universiteto diplomo? Savaime suprantama, reiks kelerius metus pasimokyti, pavaidinti, kad studijuoji, bet dalis baigusių aukštąją neturi nė vieno bruožo būdingo akademinei bendruomenei.
Mielieji, mokykitės, tikėkimės, kad bent tuo atveju pinigų reikšmė jūsų gyvenime sumažės. Juk tai paprastas popierius.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!