Vis dėlto šis kūrybinis mediumas išlieka daugiaprasmis – galbūt tik kine vienu ir tuo pačiu metu egzistuoja ir daug meninės vertės, ir tiek daug šlamšto. Svarbu įsigilinti į sąvokas: turime suvokti, kas yra kinas ir koks jo vertinimo matas, bei nustatyti aiškias ribas tarp literatūriškumo ir sinematiškumo.
Man didžiai nesuvokiamas biografinis kinas, pretenduojantis į tam tikrą meniškumą. Esu matęs vos kelis vertus dėmesio biografinius filmus ir jie ne apie filosofus (Olivier Dahan, „La Vie en Rose“).
Didžioji dalis tokių filmų nuvilia meninės vertės siekiu, kuris taip ir lieka neišpildytas. Filmo gaires čia diktuoja nebe scenaristai ir kinematografai, o grynas šaltinio tekstas, kuris kelis kartus suvirškinamas prieš pateikiant jį žiūrovui. O ir toji raiška nė iš tolo neatspindi stipriųjų kino meno savybių – idėjos pateikiamos arba veikėjų dialoguose, prieš tai juos nuvalkiojus iki begalybės, arba klišiniais lozungais, nuskambančiais naratoriaus balsu. Labai kritiškai žiūriu į filmus apie filosofus, nes juose arba iškraipomos pačios idėjos, arba nebėra sinematiškos atmosferos, būdingos tik kinui. Tokie filmai atitrūksta nuo pačios kino esmės ir panyra į „idėjų dokumentiką“, apie kurią - truputį vėliau.
Mano minėtoji problema galioja ir didžiajai daliai skaistykloje užstrigusių filmų, kurie nėra tokie prasti, kad juos būtų galima nurašyti, bet ir nėra tokie geri, kad girtume. Galėtume tai pavadinti iki galo neįgyvendintu pseudokinu, pretenduojančiu į tam tikrus filosofinius slėpinius. Tai devynios galybės popkultūrą atstovaujančio kino, kuris kolektyvinėje pasąmonėje įgyja savas reikšmes ir prasmes.
Čia įsigalėjusi vertybių politika leidžia kiekvienam žiūrovui filme matyti tai, ką jis nori matyti. Kitaip tariant, žiūrovas stebi savo gyvenimo refleksijas ir gėrisi neišpasakytu meniškumu, kuris tėra paprasčiausias falšas.
„Idėjų dokumentika” yra tam tikras naujadaras, kurį renkuosi siekdamas apibūdinti susiklosčiusią situaciją. Atkreipdamas dėmesį į šiuolaikinio kino kanoną, kurio beveik nėra, negaliu nepaminėti, jog dabar kuriama labai daug „filmukų“ (bet ne filmų), kuriais yra bandoma perteikti tam tikras idėjas (kartais ir filosofines), tačiau tik išliekant paraštėse.
Populiarioji kultūra dabar yra visai kitokia negu anksčiau – vis dažniau ir dažniau čia išvystame filosofijos apraiškas. Tai naujas reiškinys – filosofinės idėjos randa kelią į populiarųjį kiną, muziką bei literatūrą. Kalbėdamas apie tokį kiną galiu remtis žymiu šių laikų režisieriumi Christopheriu Nolanu, kuris masiniuose informacijos srautuose žinomas dėl gan šiuolaikiško stiliaus bei gebėjimo pritraukti žiūrovų mases ir sudominti juos tam tikromis filosofinėmis idėjomis. Tačiau būtent toks kinas ir patenka į mano minėtąją idėjų dokumentiką, nes jis pasižymi ne tik verte kine, ne aliuzijomis į meną, bet tiesmukai perteiktomis idėjomis, kurios neturi atspindžio kine kaip audiovizualiniame mediume.
Tokie filmai yra be galo „skysti“, nes juose perteikiamos idėjos neįgyja savarankiškumo. Juose brukami popkultūriniais stabais tapę idėjų etalonai, nusėti klišių bei pseudointeligentiškų užuominų. Mano manymu, tokie filmai negerbia žiūrovo: jie išspjauna apkramtytą tekstą, o vertės kaip nėra, taip ir nėra.
Viena didžiausių klaidų, kurias gali padaryti kino režisierius, yra per daug priklausyti nuo šaltinio teksto. Kiekviena meno rūšis turi savo vertinimo kriterijus bei nusistovėjusį vertybinį kanoną, kurio menininkas, net ne visai suvokdamas, ką jis daro, turėtų laikytis. Tik nesupraskite klaidingai – aš nepasisakau prieš tarpdiscipliniarumą. Anaiptol – aš skatinčiau skirtingų meno šakų sintezę, tačiau tik tol, kol galutinis rezultatas telpa savo mediumo ribose. Tapytojas turi sugebėti sutilpti savo drobėje, kad ir kuo jis pieštų ar tapytų.
Tęsdamas prieš tai buvusią mintį atkreipiu dėmesį į kino vertės matą bei kriterijų. Kas yra geras kinas? Kuo jis skiriasi nuo kitų meninės raiškos formų? Prieš atsakydamas į šį klausimą paminėsiu, kas nėra vadintina tikru kinu – tai mano minėtoji idėjų dokumentika, kuri siekia filosofines idėjas įsprausti į kalbos gniaužtus. Kinas negali būti kalbos instrumentas arba, kitaip tariant, kalbos vergas. Mano manymu kine išvis neturi būti kalbos. Ji jame turėtų būti reikalinga tik siužeto vystymui, bet ne pagrindinės minties perteikimui. Šį darbą turi atlikti kinematografai bei scenaristai, kurių instrumentas jau nebe kalba, o vaizdas ir garsas.
Kinas yra audiovizualinė patirtis, todėl tikro kino kanonas yra neatsiejamas nuo režisieriaus įsivaizduojamybės. Toks režisierius kaip Alfonso Cuaronas savo filmuose kalba visų pirma vaizdu, sceninėmis kompozicijos bei kadrų išlaikymu – būtent tai ir yra pats galingiausias kino režisieriaus kūrybinis ginklas. Intertekstualumas kine yra sveikintinas tol, kol jis nepretenduoja į pirmines kino meno instrumentines pozicijas, t.y. tol, kol tekstas neužgožia vaizdo ir/ar garso. Čia vėlgi galime kalbėti apie tarpdiscipliniarumą: išties skatinčiau literatūros bei kino meno sintezę, nes šių dviejų kūrybinių krypčių sąlyčio taškuose atsiveria dėmesio verti kūriniai.
Negaliu nepaminėti asmeninio favorito Larso von Triero, savo kūryboje sugebančio panaudoti tik tiek literatūriškumo, kiek leidžia kino mediumas. Jo filmuose pirmaisiais balsais traukia kinematografija bei vaizdiniai motyvai ir įvaizdžiai, kurie išlieka sukibę su filmo esme iki pat paskutinės sekundės. Būtent dėl šios priežasties ir vertinu šį režisierių. Jo kinas yra kinas pačia savo esme, nė kiek nedraskantis tapytojo drobės tekstiniais perpildymais.
Vaizdą ir garsą kine svarbu suvokti ir kaip visumą ir kaip atskiras komponentes, tačiau regimoji patirtis kone visada stipresnė už garsinę. „<…> kiną, kuris sąveikauja su akimis, nes vaizdai turi paralelinę logiką – kur kas galingesnę nei tekstai“ – taip taria filosofas ir kino kritikas Kristupas Sabolius, apipendrindamas šių metų „Kino pavasario“ filmą „Niekšai“. Ir iš tiesų – vaizdu galima paveikti daug stipriau negu rašytiniu žodžiu. Tai kartu ir privalumas, ir trūkumas. Privalumas vien dėl kūrybinės galios ir potencialo, o trūkumas - dėl visiškai nekontroliuojamo žiūrovo pavergimo.
Geras žiūrovas turi sugebėti ir pasinerti į filmą, ir nuo jo atitolti – pageidautina, jog tai darytų žiūrėdamas filmą antrą kartą. Gintautas Mažeikis aiškiai pabrėžia, jog šiais laikais informuojamas žiūrėjimas, kurio metu žiūrovas visa galva pasineria į filmą ir nė kiek nesuabejoja tuo, kas rodoma. Todėl šiuo atveju reikalingas įgudęs žvilgsnis, gebantis sustabdyti refleksijų srautą ir kritiškai įvertinti rodomų vaizdų turinį – net jei tas turinys nėra akivaizdus. Matome, jog stipri vizualinė kino filmo įtaka turi ir teigiamų, ir neigiamų savybių, todėl aiškios rezoliucijos čia nerasime.
Aptardamas žiūrovą menkai užsiminiau apie kino žiūrėjimo kultūrą. Pradėkime nuo to, jog statistinis tautietis kiną laiko pramoga (kaip ir literatūrą). Tokiu atveju prarandama bet kokia giluminio žvilgsnio galimybė, nes iš filmo nebesitikima gauti kažko daugiau už gyvuliškų instinktų bei sąmojų patenkinimą. Toks kinas vergauja žiovaujančiai auditorijai, reikalaujančiai pramogų.
Antras be galo svarbus aspektas yra nesugebėjimas sutelkti dėmesio – „YouTube“ puslapyje nesunku rasti gidų vaizdo montažu beužsiminėjantiems žmonėms, kuriuose skatinama dažnai karpyti vaizdo medžiagą (kas 3-5 sekundes) – statistinis žiūrovas ilgiau nesugeba sutelkti dėmesio.
Tas pats ir pilnametražiniame kine – retas kuris sugeba nedirsčioti į laikrodį ar telefoną kino seanso metu. Šis negebėjimas sutelkti demesį matomas įvairiose amžiaus grupėse – nuo lopšeliečių iki vidutinio amžiaus žmonių. Mūsų visuomenė – ekrano visuomenė – pripratusi prie greitai besikeičiančių vaizdų srauto, kuris pataikauja sporadiškai žiūrovo vaizduotei. Dėl šios priežasties yra prasmingi ir svarbūs vadinamieji „kantrybės testai“, kuriuos savo filmuose perteikia tik labai maža dalis talentingų kino režisierių.
Menką vertę turintis pasakymas „aš nesu kino kritikas, bet manau kad“ jau tampa kliše. Tai galioja ne tik kinui – čia galime kalbėti ir apie bendresnį kontekstą. Kiekvienas žmogus gali susidaryti tam tikrą požiūrį, tačiau menas (ir kūryba) negali ir neturi tarnauti menkiausio išprusimo žiūrovui arba skaitytojui. Aš manau, jog kūrėjas turi remtis prielaida, kad žiūrovas yra pakankamai išprusęs, kad suprastų tai, kas rodoma. Jei žiūrovas savo skurdų suvokimą bando teisinti mano minėtąja apologija, galime tikėtis tik vieno – kūrėjas ims pataikauti nieko nenutuokiančiam žiūrovui. To negalime leisti - kūrinys turi praturtinti žiūrovą, o ne tenkinti jo jau turimą suvokimą aptariama tema.
Vienas esminių šiuolaikinio meno skiriamųjų bruožų yra darbas ir jį palydintis aprašymas. Nuėję į ŠMC išvysime daug darbų darbelių, kurių kone kiekvienas pateikiamas su trumpu aprašymu. Brian Ashbee savo darbe „Art Bollocks: Art Review“ puikiai įvardijo šį aspektą – jis pabrėžia, jog postmodernistiniai darbai nėra savarankiški. Kas bus, jei iš jų atimsime aprašymus? Jie tuojau pat praras savo vertę, nes bus nebesuvokiami. Žinoma, yra labai siaura riba tarp gebėjimo parodyti užtektinai ir parodyti per daug, tačiau šiuo atveju žiūrovą laikysime pakankamai išprususiu.
Kine taip pat negali būti jokių aprašymų, kitaip tariant – intertekstualumo, pretenduojančio į pagrindinės minties lozungus. Filmuose svarbi ne tiek pati idėja, kiek jos apraiškos, mintis ir, visų svarbiausia, vaizdas. Negalima eiti į kiną ir jame „žvejoti“ idėjų – priešingai, turime siekti pajusti kadrų išlaikymą, kinematografiją bei pačios kinosofijos esmę – judančio vaizdo išmintį. Tai labai glaudžiai susiję su kadro estetika, todėl didelis dėmesys turi būti skiriamas formai.
Doroviniu aspektu kinas ugdo matymą. „Stabų saulėlydžio“ autorius pastebėjo, kad žmonės nemoka matyti – jų žiūrą iškreipia siekis sukalbinti daiktus, pritaikyti sąvokas. Kinas gali mokyti žmogų matyti – pajusti kadro tėkmę, scenos kompoziciją bei kitus sinefiliško orgazmo dirgiklius. Mano supratimu, kinas turėtų būti laikomas lygiaverčiu literatūrai filosofinio jautrumo dirgintoju. Tik nedarykime klaidos ir nepulkime ieškoti bendrų vertinimo kriterijų, kuriais galėtume įvertinti tiek kiną, tiek literatūrą – netikslinga tapatinti visiškai skirtingas raiškos formas. Nei viena, nei kita nėra „geresnė“ ar „blogesnė“ – jos atveria skirtingą pasaulėžiūrą. Geras kinas skatina kitaip pažvelgti į pasaulį, nes žmogaus atmintis jau pati savaime yra kinematografinė. Vaizduotė ir sapnai yra neatsiejami nuo fragmentiškos kadrų sekos, aptinkamos tik kine.
Pasąmonės transformacija kino pavidale padėtų įsigilinti į filosofinius slėpinius, tūnančius regimybėje, todėl raginčiau švietimo institucijas inkorporuoti atidžiai atrinktus kino pavyzdžius į mokymo planą. Kino negalime laikyti tik pramoga – jei ir toliau į jį žvelgsime pro juokdario akinius, prarasime gebėjimą ne tik matyti, bet ir jausti regimybę. Kinas yra patirtis, ne dokumentika.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!