Ar pastebėjote, kad, kalbai pasisukus apie romantiką, antrąją pusę ir tai, kokio vaikino merginos nori, neretai jos sako viena, tačiau dažnai daro visai kitaip, netgi priešingai? Kodėl taip yra? Į šį klausimą padės atsakyti evoliucinė psichologija. Ji aiškina merginų vienokio ar kitokio pasirinkimo priežastis ir padeda suprasti jų pasąmoninę psichologiją. Evoliucinė psichologija paaiškins tokius, atrodo, neracionalius ir nelogiškus jų sprendimus. Be abejo, bus kreipiamas dėmesys ir į vyrų evoliucinę psichologiją, nes ji taip pat yra svarbus veiksnys.
Šiaip šis suplanuotas straipsnių ciklas yra labiau skirtas vaikinams, ypač tiems, kurie turi problemų su moterimis. Vis dėlto, jei esate mergina ir jums yra įdomu, kas čia rašoma, siūlyčiau nepriimti čia rašomų dalykų asmeniškai. Čia rašomi dalykai dar toli gražu nelemia jūsų, kaip merginos ar moters, vertės. Čia rašomi dalykai tik skirti tam, kad būtų suprasti tam tikri jūsų, merginos, elgesio modeliai. Kitaip tariant, kad būtų suprasta, kodėl jums dažniausiai labiau patinka tokie kaip Deimonas Salvatorė, o ne jo brolis Stefanas.
Tačiau kas esu aš, kad jaučiuosi galįs apie tai rašyti? Trumpai apie mane. Iš mano slapyvardžio galima matyti, kad toli gražu nesu labai didelis mergišius. Mane tiesiog domina evoliucinė psichologija iš teorinės pusės. Ji mane domina todėl, kad padeda suprasti tai, kas, kaip populiaru yra galvoti, yra nesuprantama. Kadangi tam tikrą modelį atradau, tiesiog noriu juo pasidalinti su kuo didesniu vaikinų skaičiumi, kad jie suvoktų minėtos tematikos priežastingumo sąsajas. Kaip sakoma, kas sugeba daryti, tas daro; kas nesugeba – tas moko.
Prieš pradėdamas pagrindinę pirmojo straipsnio dalį, turiu perspėti, kad šios žinios iš pradžių neretai gali būti šiek tiek neįtikimos ir sukrečiančios. Tai yra gynybinė psichologinė reakcija, ginanti socializacijos būdu sukonstruotą pasaulėžiūrą. Vėlesnės fazės, psichologijoje žinomos kaip „Kubler-Ross“ modelis, yra pykčio, derybų, depresijos/nusivylimo bei susitaikymo.
Šiame straipsnyje bus aptartas „tos vienintelės“ fenomenas, atkreiptas dėmesys į tai, kas yra vadinama „pagrindine santykių taisykle“ bei tai, kad vaikinai negali priversti merginų jų pamilti.
„Ta vienintelė“ neegzistuoja
„Ta vienintelė“, ta taip vadinamoji „sielos draugė“, arba kitaip - mergina, kurią vaikinai būna, liaudiškai tariant, „įsikliopinę“, nėra kažkuo ypatinga. Tas ypatingumas atsiranda iš tos merginos idealizavimo bei jai priskiriamų tokių savybių, kurios jas „įsikliopinusiems“ vaikinams atrodo labai svarbios ir patrauklios. Problema tame, kad ji tų savybių neretai neturi, o tas manymas, kad ji jas turi, gali atsirasti dėl to, kad tai yra jos socialinė kaukė, nepatikrinta informacija ar dar kas nors. Na, jei ji tikrai tas savybes ir turi, lieka klausimas, ar tos savybės kaip tik ir yra tos, kurios tiems vaikinams tikrai patinka, o ne tiesiog atrodo, kad patinka (šis klausimas ypač svarbus nepatyrusiems).
Tačiau bene svarbiausia priežastis, kodėl „ta vienintelė“ neegzistuoja, yra ta, kad visas jos tikrai turimas savybes, tikras ar jai priskirtas (šiuo momentu, svarbios ir tikros, ir priskirtos, nes „įsikliopinusių“ vaikinų akyse toji mergina tas savybes „turi“), gali turėti ir turi labai daug kitų panelių. „Tą vienintelę“ merginą įsižiūrėjusiems vaikinams tai suvokti yra labai svarbu.
Bet galima paklausti: jei tas merginos idealizavimas juos daro laimingesniais, kodėl tai yra blogai? Ar laimės siekimas nėra pats svarbiausias dalykas gyvenime? Šiuo atveju jie yra teisūs – taip, laimės siekimas yra svarbiausia. Tik problema tame, kad, toliau tęsiant „tos vienintelės“ idealizavimo procesą, ilgalaikėje perspektyvoje laimė, deja, dažniausiai nėra pasiekiama. Taip yra todėl, kad tas „įsikliopinimas“ ilgalaikėje perspektyvoje yra nesveika psichologinės priklausomybės būsena, neleidžianti vaikinams toliau tęsti gyvenimo ieškant kitų merginų, galimai geresnių už „tą vienintelę“.
Vaikinai pradeda galvoti, kad „ta vienintelė“ yra vienintelė mergina, su kuria jis kada nors galės jausti suderinamumą, taip imdamas manyti, kad „toji vienintelė“ yra vienintelė jo laimės sąlyga ir garantas. Taip yra prarandama savo gyvenimo kontrolė, būtina tikrajai laimei.
Pagrindinė santykių taisyklė
Santykiai (bendrąja prasme) yra labai specifinė sritis. Tai terpė, kurioje žmonės daro įtaką vienas kitam. Egzistuoja viena labai universali taisyklė, santykiuose padedanti nustatyti galios padėtį: santykiuose stipriausias ir galingiausias yra tas, kuriam kito reikia mažiau.
Ši dinamika puikiai pastebima darbo santykiuose – dažniausiai individualiam darbuotojui individualaus darbdavio reikia labiau nei darbdaviui individualaus darbuotojo (žinoma, būna ir išimčių, patvirtinančių taisyklę). Taip yra todėl, kad darbdavys gali lengvai minėtą darbuotoją atleisti, jį pakeisti kitu.
Viskas panašiu principu vyksta ir santykiuose. Kuomet vienam partneriui kito reikia labiau, tuomet pastarasis ir turės daugiau galios pirmojo atžvilgiu. Čia verta paminėti, kad tai galioja ne vien tada, kuomet vaikinui merginos reikia labiau, kas dabar kaip tik ir yra aptariama, bet ir atvirkštiniu variantu. O kada gi merginoms tam tikro „to vienintelio“ reikia labiau? Tai bus aptarta vėlesniuose straipsniuose.
Taigi, pagrindinė santykių taisyklė sako, kad tas, kuriam kito reikia mažiau, turi daugiau galios. Vadinasi, galia ateina iš pasirinkimo turėjimo. Didesnis vaikino pasirinkimo galimybių turėjimas sumažina jo priklausomybę nuo vienos merginos, didina jo savivertę, jį merginos pasąmonėje daro prizu, dėl kurio kovoti turi jau ji pati. Būtent dėl šios priežasties tų įvairiausių „tų vienintelių“ atsisakymas ir yra teisingas poelgis – laiko gaišti tikrai neverta – , ypač dar ir dėl to, kad...
Patrauklumas nėra pasirenkamas
Dažnai vaikinai mąsto, kad, jei jie skirs merginai pakankamai dėmesio, jei jie jos sieks pakankamai atkakliai, jei jie racionaliai jai išaiškins, kodėl jie yra patys racionaliausias ir tinkamiausias jos pasirinkimas, ji viską supras ir pajaus jų patrauklumą.
Iš vyrų pusės žiūrint, toks elgesio modelis dažniausiai yra pats tinkamiausias, nes apima problemų identifikavimą ir pateikia sprendimą. Problema ta, kad , mano galva, merginų pasąmonės logika yra visiškai kitokia. Tai nereiškia, kad merginos logikos neturi. Nors taip manyti populiaru, tačiau tai netiesa. Taip, kaip vaikinų romantiniai (ar, tiksliau, seksualiniai) sprendimai būna priimti jų biologinių imperatyvų, siekiant sėkmės maksimizavimo, tas pat galioja ir merginoms.
Apie tai, kokie tie merginų biologiniai imperatyvai, bus aprašyta tolimesniuose straipsniuose, tačiau dabar reikia paminėti, kad, vaikinai, besistengiantys įkalbėti merginą suteikti jiems šansą, geriausiu atveju gali gauti ne aistrą, o brolišką meilę, labiau skirtą šeimos kūrimui, tačiau apie tai daugiau bus parašyta tuomet, kai bus aptarti skirtingos vyrų dauginimosi strategijos. Šiuo momentu svarbu suprasti tai, kad laiko gaišimas „tai vienintelei“, ypač nesiimant jokių aktyvių veiksmų, o tik svajojant, yra pats neproduktyviausias elgesys, kokį vaikinas gali daryti.
Tiesioginis atstūmimas yra geriau nei laiko švaistymas
Atstūmimas psichologiškai yra skaudi būsena. Kuomet vaikinai yra atstumiami, jie psichologiškai dažniausiai jaučiasi beverčiais, antrarūšiais. Bent jau pasąmoningai. Kadangi mes visi, tiek vaikinai, tiek merginos, psichologiškai suvokiame (nebūtinai sąmoningai) psichologinį atstūmimo skausmą, mes esame linkę to atstūmimo vengti.
Būtent dėl to merginos neretai stengiasi tiesioginio atstūmimo nedaryti, arba stengiasi ieškoti būdų, kurie padėtų tą atstūmimą sušvelninti. Pavyzdžiui, jos gali pameluoti, sakydamos, kad jau turi vaikiną, užkalbintos ir „pakabintos“ jos gali duoti netikrą savo numerį, taip atstūmimą atidedant vėlesniam laikui. Jos taip pat gali teigti, kad „šiuo metu neieško antros pusės“ ar jos nori likti „tiesiog draugais“.
Vaikinai taip pat nenori būti psichologiškai atstumti ir susikuria savų būdų, kaip tą atstūmimą arba nutolinti, arba elgtis taip, kaip, jų nuomone, atstūmimo galimybė būtų mažesnė. Tam padeda įvairūs būdai. Vienas tokių yra „buvimas draugais“, manant, kad tai ilgainiui leis „tai vienintelei“ suprasti koks tas vaikinas yra geras ir racionalus pasirinkimas, tuo pat metu, kaip vaikinas pasąmoningai galvoja, sumažinant atstūmimo galimybę.
Panašūs būdai yra ir dažnas rašinėjimasis SMS žinutėmis bei per „Facebook“. Gali būti, kad vaikinai tiesiog nori saugoti savo ego ir apskritai panaikinti atstūmimo galimybę tiesiog visai nieko nedarydami – jie ima galvoti, kad „ta vienintelė“ yra jiems per gera, ne jų nosiai ir pnš., todėl jie „ta vienintele“ žavisi iš tolo visiškai nieko daugiau nedarydami. Tokioje situacijoje esu buvęs ir aš.
Šiuos psichologinius gynybos būdus paminiu todėl, kad būtų galima identifikuoti savo „įsikliopinimo“ problemą ir eiti tos problemos sprendimo link, nes ilgalaikėje perspektyvoje „įsikliopinimas“ yra laimę mažinantis veiksnys.
Taip, atstūmimas skauda. Tas tiesa. Tačiau gera žinia yra ta, kad su laiku tiek tas atstūmimas iš „tos vienintelės“, tiek vėlesni atstūmimai tampa kur kas mažiau skausmingi. Nors šis kelias yra, bent jau pradžioje, skausmingas, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje jis kelia tikros laimės link.
Apibendrinant, šiame straipsnyje dar pernelyg giliai nelindau į evoliucinės psichologijos niuansus. Viskas su laiku. Straipsnio pagrindinė mintis: vaikinai turi nebijoti prarasti tai, kas niekada nebuvo jų. Nuo to bus geriau tiek jiems patiems, tiek „įsikliopintoms“ merginoms.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!