Su vyru apžiūrėjome koją – jokių mėlynių ar sumušimo, jokio patinimo. Nusprendėm, kad gudruolis bus sumąstęs pergudrauti tėvus ir simuliuoti, kad skauda koją. Šlubuodamas susiruošė į mokyklą – vyras jį nuvežė. Po pamokų atvykau parsivesti vaiko namo, koridoriuje stovėjo mokinių tėvai. Auklėtoja atidarė klasės duris, ir vos tik man pasisveikinus, ji išreiškė susirūpinimą: „Pasiaiškinkite, kas yra jūsų sūnui, jis visą dieną šlubuoja.“ Aš jutau, kaip į nugarą sminga kitų tėvų akys, jie girdėjo prašymą, kaip ir bet kuris stovėjęs šalia klasės... Veidą išmušė raudonis, bet sukaupus savo jėgas maloniai atsakiau: „Laba diena, gal galėtume užeiti į klasę tada aš jums viską ir paaiškinsiu“. Taigi užėjome, pritūpiau prie vaiko, apnuoginau jo čiurną ir viską papasakojau ką žinojau. Ji vis klausinėjo jo, ar jis pats kur kieme nesusidaužęs. Jis tik šypsojosi ir viską neigė. Visi vaikai ir tėvai žiūrėjo ir klausėsi...
Pažadėjau, kad kreipsimės į medikus ir informuosiu mokytoją dėl vakaro (ar dalyvausime, ar jau nebe klasės vaidinime). Bet išėjome ir kuo toliau ėjome, tuo labiau suvokiau, kad dabar pat turim vykti į ligoninę. Tai jau nebuvo panašu į simuliaciją. Nuvykome į Santarų klinikas ir priėję skubios pagalbos apžiūrai, normalu, sulaukėme įvairiausių klausimų „Gal su dviračiu griuvai? Gal mokykloje susistumdei su kitu vaiku ir pargriuvai? Gal laiptais lipdamas nikstelėjai? Gal kas tave sumušė?“. Sūnus tik šypsojosi, nes išties niekur nieko nebuvo įvykę, tik kartojo, kad atsibudo ir viskas – paeiti nebegali. Tuo metu medikai „įmovė“ koją į gipsą ir paleido savaitei poilsio lovoje...
Nebesudalyvavome taip lauktoje šventėje, o per vasarą buvo visokių keistų skausmelių, bet ieškojome vis priežasčių. Tai paplūdimy sako nikstelėjo, tai dar kur, apsieidavome vos su matomais patinimais, kurie išnykdavo per 3-5 dienas. 2018 m. Naujus mokslo metus sūnus pradėjo kaip įprastai, bet atėjus pavasariui ištino kelias kaip futbolo kamuolys... Susiejome tai su trauma kūno kultūros pamokoje (krito šokinėdamas šokdyne)... Medikai nedarė intervencijų, sakė, kad išsivaikščios skystis per mėnesį. Lankėme kineziterapijas ir masažus, masažistė patarė vėl kreiptis į medikus, nes kelias šiltas – uždegiminis. Vėl praleistos pamokos ir praleista paskutinė šventinė pamoka... Nuo to karto skubos tvarka lėkėme į Santarų klinikas. Nuo 18.30 iki 23 pralaukę pagalbos, su tuo buku, bet pakenčiamu skausmu sulaukėme ir išgirdom diagnozę: jaunatvinis idiopatinis artritas. Guldė vaiką į ligoninę, ten atliko punkciją ir procedūras, per kitus du mėnesius vėl gulėme dukart su čiurna ir vėl keliu... Tada vasarą atbuvo sūnus sanatorijoje ir visą tą laiką gyvename dar vis besigydydami savaitinėmis injekcijomis, siekiame ligos remisijos.
Galiu tik pagalvoti, kokioje situacijoj atsiduria žmonės per nežinojimą. Šiuolaikinė visuomenė puola teist mamas, aklai įsikandę baisiausią a. a. Mato istoriją. Niekas manęs už viešą gėdą iki dabar neatsiprašė ir jei tik būtų perdavę vaikų teisėms... Neaišku, kaip būtų viskas iki dabar išsirutulioję.
Pamokymas: neskubėkit teisti neišsiaiškinę tikros situacijos.