Artimoje aplinkoje - ne ką geriau. Išglaistytuose kaimynų ar giminaičių namuose, apstatytuose privalomais minkštais komplektais ir sekcijomis, gyveno ta pati angis – Išdavystė. Kažkas skausmingai skyrėsi, kažkas liko gyvent iki pat šiol, apsikrovę sunkiomis ligomis ir ėdantys vienas kitą priekaištais už sugadintą gyvenimą.
Akyse tebestovi užtinę nuo ašarų tetų veidai ir pasišnabždėjimai tarpusavy, kiek skausmo tas svoločius ir ta jo k... suteikė. Bet vaikus reikėjo augint, kurt kažkokį sumautą įvaizdį prieš kitus, krauti niekam nereikalingą krištolą ir porcelianą į spintas, kasdien pilti benziną į „Žigulius“, tikintis vandens stiklinės senatvėj. Kaip jau ir sakiau, senatvėje, šalia vandens dabar papildomai gauna po tulžies ir keiksmų tabletę.
Nekokios perspektyvos. Juk žiauru ir neteisinga. Aš to nenorėjau. Nusprendžiau, kad gyvensiu viena ir nesikankinsiu taip, kaip mano mama, močiutė, kaimynės, tetos. Negi būsiu kvailesnė už jas? Noriu laisvės ir, svarbiausia, ramybės.
O vyrai man patiko. Kaip ir aš jiems. Tad simpatijų ir meilių netrūko. Kaip ir pasiūlymų tekėti. Tačiau aš bėgau nuo artimesnių santykių.
Išgaruodavau kaip dūmas, vos tik pajusdavau, kad lenkiama į rimtesnius klausimus. Aš bijojau. Vengiau. Nenorėjau skausmo. Nenorėjau nešt jokių kryžių ir erškėčių vainikų. Rinkausi tik tai, kas neįpareigoja, kas lengva, linksma ir malonu.
Laikui bėgant supratau, kad keisti vyrus kaip kojines – žemas lygis. Tai suteikia dar daugiau skausmo, krauna naujus kompleksus, ardo psichiką, tu imi dar labiau nepasitikėti jais, tampi cinike. Užuojauta toms moterims, kurios didžiuojasi partnerių gausa. Tai lygiai toks pats blogis, kaip gyventi su smurtininku. Tik čia supranti, kad smurtauji pati prieš save, juk tavęs niekas neverčia taip elgtis. Atsitokėjusi tą nepagarbos sau procesą sustabdžiau.
Nėriau į vienumą. Darbai, draugai, savianalizė, vienuma ir... begalinis meilės ilgesys. Tikros, gilios meilės. Ėmė nebesisekti. Bandžiau, kaip ankstyvais jaunystės metais, retsykiais užsukti kokį romaniuką, bet tai buvo tik tuštuma. Visiška saviapgaulė ir melas. Aš taip pasikeičiau, kad nebegalėjau būti santykiuose, kuriuose nėra abipusės meilės. Man buvo šlykštu, primityvu.
Vienatvė ėmė deginti. Bet tai buvo geriau, nei būti su bet kuo. Aš vis tiek tikėjau, kad vieną dieną sutiksiu savo vyrą. Tas tikėjimas palaikė. Ėmiau mąstyti giliau, kad man nebeįdomu vienatvė, kad aš noriu dalintis su kitu viskuo, ką tik turiu – mintimis, meile, rūpesčiu, šiluma. Aš noriu rūpintis kažkuo kitu, ne vien savimi. Egoistinis gyvenimo būdas tapo beprasmis. Viskas vien tik sau? Kaip nuobodu!
Būdama maždaug trisdešimties sutikau savo vyrą. Kartu esam šešerius metus. Santuokoje.
Išdrįsom abu. Surizikavom. Abu buvom su nemenkais patirties bagažais, su didžiulėm baimėm, skausmingom žaizdom. Ir su labai dideliu tikėjimu, kad galima gyvent dar kažkaip kitaip, nei gyvenom iki šiol, atrast naujus gyvenimo aspektus, kampus.
Kaip mums sekasi? Įvairiai. Su pakilimais ir nuosmukiais. Tačiau visiškai kitaip, nei mūsų tėvams. Pasirinkom spręsti problemas, su kuriomis susiduriam. Nebėgti nuo jų, nekaltinti kito dėl savo nelaimingumo, o analizuoti, tartis, ieškoti sprendimų ir gerbti gerbti gerbti vienas kitą. Taip, tai nelengva. Kartais norisi trenkti durimis ir išeiti. Iš įpročio.
Bet niekas ir nežadėjo, kad bus lengva. Galbūt ir aš kažkada mąsčiau, kaip daugelis, kad santuoka – tai kažkas panašaus į atrakcionų parką, įšoki į vežimėlį ir lakstai, patirdamas vien euforiją kažkur papilvėj. O partneris tai yra stebuklingas magas, traukiantis iš cilindro gėrybes – triušius, deimantus, gerą nuotaiką, palaikymą, finansus ir neišsenkančią meilę. Taip nebūna.
Galų gale nuo nesibaigiančio nerūpestingumo ima pykinti. Todėl sunku man suprasti tuos, kurie tikisi iš santuokos vien malonumų. Kaip, beje, sunku suprasti ir tuos, kurie gyvena smurte, nepagarboj viens kitam, išdavinėja arba leidžia, kad su jais taip elgtųsi. Ir šalia viso to dar kaltina savo antrą pusę. Tarsi patys būtų kažkokie neįgalūs kūdikiai ir niekaip negalėtų kažko pakeisti.
Todėl dabar ir galvoju, kodėl mano tetos gyveno su svoločiais, o aš – su geru draugu?