Tokie madingi žodžiai kaip socialinė atsakomybė, solidarumas - tai kažkas, ko man visiškai nereikia. Tačiau yra dalykų, kuriuos darai prieš tai per daug nepagalvodamas, pavyzdžiui, šuns įsigijimas. Draugai, kaimynai, bendradarbiai – daugelis iš jų turi šunis. Man asmeniškai tas šuo kaip kėdė ar koks puodas, tik, kad bėdų ir rūpesčių daugiau, bet kadangi visi turi ir susitikę apie tuos šunis kalba, nusprendžiau ir pats įsigyti. Dar būtų teisinga pasakyti, kad didelę įtaką padarė ir mano penkių metų duktė, nes ji nuolat mane ir žmoną erzina savo virkavimais, kaip nori to ar ano šuniuko. Duktė sakė, kad rūpinsis šunimi - ves pasivaikščioti į lauką, prižiūrės jį namuose.
Taigi, vieną savaitgalį su žmona nusprendėm nusipirkti šunį. Vienas iš svarbiausių kriterijų šiam pirkiniui buvo jo kaina (kad nebūtų per brangus), be to norėjome nedidelio, kadangi gyvename bute. Dukra norėjo to dabar madingo ilgaplaukio Jorkšyro terjero arba tokio kaip filme „Kaukė“ rodė, nežinau jo veislės, todėl ir skelbimuose neradau.
Man asmeniškai atrodo, kad jei jau pirkt šunį, tai reikia pirkti Sibiro haskį - tos jų mėlynos akys taip gražiai atrodo ir tikrai ne gėda su tokiu būtų į kiemą išeiti. Nėra baisiau kai pensininkai tuos šlykščius maišytų veislių šunis vedžiojasi. Tačiau kiek peržiūrėjau skelbimų, haskiai brangūs, po 200-300 litų, o aš tikrai nenusiteikęs tiek mokėti už šunį.
Po nevykusių paieškų internete, su šeima nuvažiavom į turgų. Žmona sakė, kad ten parduoda ir gyvūnus, be to, pigiai. Tą dieną nebuvo daug prekiautojų šunimis, bet kaip tyčia, vieni jų prekiavo Jorkšyro terjerais, kurių taip nori dukra. Išgirdęs jų kainą tik nusijuokiau - net 300 litų! Pardavėjai į derybas nesileido, todėl nusprendžiau dar šiek tiek paieškoti. Pamatęs vyrą, prekiaujantį nors ir nelabai gražiais, bet pakankamai nebrangiais šunimis, kurie, pasak pardavėjo, yra vokiečių aviganiai, nors jauniklių tėvas nėra grynaveislis, o maišytas. Dėl to ir kaina ne tokia didelė, tik 50 litų. Dukrai tiko, o ir mes su žmona jau pavargom ieškoti, todėl nusipirkom vieną iš jų. Dukra iš karto jį pavadino Bolto, nes kažkokiam filme buvo toks šuo.
Jau per pirmąją savaitę Boltas labai priprato prie mūsų, ypač prie dukters ir žmonos, nes aš rečiau būnu namie ir nematau reikalo su tuo šuniu bendrauti. Bendradarbis sakė, kad mažą šunį reikia nuvežti pas veterinarą paskiepyti, bet aš ne koks milijonierius, kad šunį pas daktarus vežčiau ir pirkčiau konservuotą maistą, kurio kaina - po 5 litus už indelį.
Antrą savaitę mus su žmona tas šuo pradėjo erzinti. Cypė, kaukė, neklausė, priteršė namie, o dukra nors ir žadėjo, nesirūpina. Nors dukrai pagrasinom, kad šunį išmesim, ji vis tiek mūsų neklausė ir toliau neprižiūrėjo šuns. Visur buvo pilna šuns plaukų, dar jis pradėjo sirgti virusu. Kadangi gydymas brangus, žmona davė kažkokių vaistų, tačiau nuo jų šuniui dar blogiau pasidarė.
Per nepilną mėnesį Boltas labai išaugo, o aš niekada nenorėjau didelio šuns. Pirkom tą vilkšunį tik todėl, kad pigiausiai kainavo ir kažkaip nepagalvojau, kad jis tos didelis bus. Ir šiaip tas šuo negražus, atrodo kaip tie dvarniai, kurių negaliu pakęsti. Galiausiai, kambaryje remontą planuojam daryti, tai šuo tik sugadins viską.
Taigi, su žmona nusprendėm savaitgalį važiuoti į veterinarijos kliniką ir Boltą užmigdyti. Nors žmonos tėvai siūlė kur pamiškėj išmesti, bet pagalvojom, kad dukrai bus gera pamoka dėl nederamo elgesio, kai pamatys, kad šuo mirė. Sekmadienį nuvažiavom į artimiausią kliniką. Daviau dukrai šunį ir pasakiau, kad pati nuneštų Boltą daktarui ir pasakytų, kad jį reikia užmigdyti, nes nesugebėjo juo rūpintis. Daktaras kažkoks nemalonus buvo, dar pradėjo man moralizuoti, kad jauną šunį migdyti noriu, lyg jo reikalas būtų - mano šuo - ką noriu su juo tą ir darau. Tas veterinaras pasiūlė ieškoti šuniui namų, lyg aš neturėčiau daugiau ką veikti tik kažkokiam nusususiam šuniui namų ieškoti.
Sėdom į mašina ir nuvažiavom toliau už miesto. Laikė žmona šunį, o jis rankas tik laižė, negaliu kaip šlykštu buvo, smirdėjo tas šuo ir vos jau ant kelių tilpo koks išaugo. Sustojom pamiškėje, atidariau duris ir išmečiau, o jis atgal šoka į mašiną, taip po kelių išmetimų pagaliau uždariau duris ir nuvažiavom. Per galinį veidrodėlį dar matėm kaip jis bėga paskui mašiną iki pat kelio. Dukra verkė ir prašė naujo šuns, nežinau, gal vėliau reiks paimti koki kitą, mažesnį...
VšĮ „Penkta koja“ per besibaigiančius 2011 metus namus surado apie 350 keturkojų, dar per 100 gyvūnų gyvena mūsų globoje ir laukia atsakingų šeimininkų. Mes linkime visiems artėjančių Naujųjų metų proga įvertinti savo galimybes ir norus ir būti atsakingiems prieš gyvybę. Tik nuo mūsų visų priklauso kiek gyvūnų patirs žmogiškąjį žiaurumą, sąlygotą nepamatuotų poreikių. Būk pavyzdys kitiems, būk atsakingas už savo poelgius, gerbk silpnesnius už save, nes juk esi ant aukščiausios gyvybės formos laiptelio.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!