Puikus pavyzdys yra staiga atgijusios 2013 m. diskusijos dėl visuotinio šunų, kačių ir netgi šeškų ženklinimo. Procedūros metu mažyte adata gyvūnui suleidžiama mikroschema, kurios pagalba turėtų būti galima aptikti pamestą gyvūną, nustatyti paveldimas ligas ar išsiaiškinti, kas į gatvę išmetė savo augintinį vien dėl seno amžiaus. Teigiama, kad ši procedūra gyvūnui bus visiškai neskausminga bei saugi. Galbūt taip ir yra. Taigi iš pirmo žvilgsnio viskas skamba lyg ir gražiai bei primena kovą su žmonių neatsakingumu ir širdies kietumu.
Vis dėlto, kad ir kokių gražių idėjų kupinas šis projektas, tenka atsigręžti į realybę – nors 2013 m. Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos( LGTAO) vadovė Brigita Kymantaitė prognozavo, kad mokesčiai už ženklinimą sieks 5 Lt ar 10 Lt, šios sumos staiga virto nuo 20 iki 50 eurų sieksiančiomis sumomis. Tikėtis, kad šis kainų šuolis paskatins žmones suteikti pastogę beglobiams gyvūnėliams ar neišvarys vieno kito šimto ciūcikų į gatvę, yra tiesiog beviltiška. Bet vis dėlto pati problema yra gerokai didesnė nei dar vienas visuomenę erzinantis mokestis. Čia mes susiduriame vos ne tradicija tampančiu Lietuvos politinio proceso infantiliškumo pavyzdžiu. Būtent į jį ir nukreipiu savo polemiką.
Kodėl žmonės augina naminius gyvūnėlius?
Jei jau puolame imtis masinio naminių gyvūnėlių ženklinimo, derėtų pradėti diskusiją nuo to, kodėl žmonės apskritai imasi gyvūnėlių auginimo. Iš esmės esama trijų pagrindinių priežasčių, kurių svarba priklausomai nuo situacijos gali kisti, bet apskritai išnykti - niekada. Šios priežastys yra saugumas, geros emocijos ir vaikų brandumo bei atsakomybės skatinimas.
Pradėkime nuo saugumo, kuris yra itin aktualus vyresnio amžiaus žmonėms. Pensininkų šiuo metu Lietuvoje yra apie 690 tūkstančių. Bet dar svarbiau, kad jų ir jaunų žmonių santykis ne visur yra vienodas. Kiekvienas nors kartą apsilankęs mažesniame miestelyje, kaime ar kraštutiniu atveju vienkiemyje turėjo pastebėti, kad juose ženkliai mažėja jaunų žmonių, kurie tam, kad susirastų geresnį darbą ar įgytų išsilavinimą, iškeliauja į didmiesčius ar netgi emigruoja iš Lietuvos.
Šiandien pagal oficialius pateikiamus užsienio valstybių duomenis Jungtinėje Karalystėje gyvena 124 tūkst., Airijoje 40 tūkst., Norvegijoje 24 tūkst. lietuvių. 72 proc. visų emigrantų yra nuo 15 iki 44 metų amžiaus. Ir tik 1,3 proc. yra vyresni nei 65 m. Nors valstybėje tokių gyventojų yra 18.4 proc. Mums tai aiškus ženklas, kad vaikai iškeliauja ir čia palieka savo tėvus. Natūralu, kad namuose vieni būdami senukai bijo dėl savo saugumo, o ir nori su kuo nors pabendrauti. Tuomet jie pasirenka auginti šuniuką ir/ ar kačiuką. Ypač tuo atveju, jei gyvena atokioje vietovėje. Akivaizdu, kad anaiptol ne visi pensininkai bus pajėgūs susimokėti nuo 20 iki 50 eurų už savo keturkojų draugų ženklinimą. Tokia situacija tampa labai patogi plėšikams, kurie yra linkę įsibrauti į vienkiemius ir gali gerokai pakenkti ne tik senutei, bet ir policijai, kuri pastaruoju metu demonstruodavo tikrai puikius rezultatus kovoje su nusikalstamumu. Šitaip labai tikėtina, kad dar labiau susilpnės pasitikėjimas Lietuva. Nieko tokio, jei yra pensininkės vaikai, kurie gali paremti senolę finansiškai ir apsaugoti Sargio gyvybę, tačiau ką daryti tuo atveju, jei močiutė yra vieniša. Banalu ir žiauru – nužudyti vargšę Murkę ar Rudį. Na, ir laukti sužvėrėjusių naujalietuvių, kurie ateis jos pensijos su kirviu rankose. Tikrai prasminga savo tautiečius stumti į šią situaciją.
Žmoguje glūdinti blogis, deja, dažnai patvirtina, kad tai ne tik hipotetinė situacija, bet ir mūsų gyvenimiška praktika. Akivaizdus išmintingos ir į paprastus žmones atsižvelgiančios kairiosios vyriausybės žingsnis.
Kita priežastis, kodėl žmonės augina gyvūnus, yra ta meilė, kurią jie dovanoja. Tą akimirką, kai grįžti pavargęs iš darbo ir jie cypdami iš džiaugsmo atlekia tavęs pasitikti, pasijunti labai gerai ir šitaip įgyji teigiamų emocijų visam vakarui. Ši maža situacija neabejotinai atneša ir šiek tiek didesnę ekonominę naudą. Nėra įmonės ar valstybės, kuri gebėtų deramai veikti be žmonių, o šių darbo kokybės pamatas yra ne tik jų darbiniai įgūdžiai, kvalifikacija bet ir emocinė būklė. O ji mūsų šalyje tikrai yra tragiška. Pagal savižudybes lygiuojamės į Afrikos valstybes ir pirmaujame Europoje. Tam, kad to nebūtų, žmogus turi būti laimingas ir kartais augintinis gali suteikti tą laimę.
Žinoma, augintinis visų problemų neišspręs, bet įstatymai, kurie paskatina jo atsisakyti, nes nėra pinigų augintinio ženklinimui, arba atsisakyti idėjos įsigyti šuniuką, nes jis gali kainuoti papildomus 50 eurų, tikrai nepadarys žmonių laimingesnių. Akivaizdu, kad vidinis liūdesys gali išaugti į konfliktus su aplinkiniais žmonėmis ir taip stabdyti darbo našumo augimą, o būtent jo mums ir reikia, kad galėtume džiaugtis bent kiek didesnėmis algomis, kurių neapkramtytų infliacija. Tai pačiai Lietuvai tai atneštų didesnes įmokas į biudžetą. Juk augantis darbo našumas didina algą, o šios augimas ir mokesčius, sumokamus į valstybės biudžetą.
Trečioji priežastis yra vaikų brandos skatinimas. Kiekvienas auginęs šunelį žino, kad jis primena mažą vaiką, o vaikui tai puiki galimybė mokytis tėvystės per žaidimus su augintiniais. Natūralu, kad stipri ir sveika visuomenė gali vystytis tik ten, kur randame išmintingus tėvus. Naminių gyvūnėlių auginimas yra vienas iš kelių, vedančių mus į tokią visuomenę. Žinoma, jei tėvai geba išnaudoti šį instrumentą.
Kova su gyvūnų skriaudėjais, kuri tik paskatins jų skriaudimą
Aptarėme priežastis, kodėl mes norime turėti augintinių, ir žalą, kurią atneš naminių gyvūnėlių sumažėjimas visuomenei. Vis dėlto pagrindinė įstatymo yda yra ta, kad labai abejotina, ar žymėjimas išpildys savo tikslą – apsaugoti gyvūnus – ir nė kiek neabejotina, kad papildys tam tikrų įmonių kišenes. Situaciją bent kiek taisytų tai, jei egzistuotų laisvas pasirinkimas, bet šiuo atveju mes jo nebeturime. Šitaip stipriai pažeidžiama, kaip pasakytų garsusis XX a. filosofas seras Isaiah‘as Berlin‘as, negatyvioji laisvė (laisvė nuo apribojimų). Bet ženkime prie įstatymų propaguotojo logikos.
Vienas pagrindinių argumentų, kodėl nuo 2016 m. sausio turėtume pradėti ženklinti augintinius, yra tai, kad šitaip galėsime apsaugoti juos nuo smurtaujančių šeimininkų. Logika tokia. Jei žinome, kas yra šeimininkas, tada galime nubausti jį. Sutinku, kad iš pirmo žvilgsnio argumentas atrodo įtikinantis, bet pažvelkime giliau. Pirma, į gatvę savo augintinius likimo valiai išmeta tie parazituojantys visuomenės atstovai, kurių vertybes jau seniai iškastravo pinigų geismas. Vargu, ar jie nuspręs, kad logiška yra mokėti kelias dešimtis eurų už ženklinimą ir tada išmesti gyvūną lauk, jog dar gautų baudą. Tai bus padaryta iki 2016 m. Įstatymas tiesiog duos žalią šviesą ir palinkės sėkmingo genocido.
Antra, sukuriama prielaida: jei radai nuskriaustą vargšelį, tai šeimininko darbas. Šiuo atveju užmirštama, kad gyvūnų skriaudimu dažnai užsiima ir ne jų šeimininkai. Taip yra todėl, kad gyvūnų skriaudimas yra tam tikra brutalesnė filmų ar kompiuterinių žaidimų tąsa, kurios esminis bruožas yra tam tikra emocinė „masturbacija“. Dirbtinis įvairių emocijų sužadinimas, kuriuo užsiimame visi mes, bet dažniausiai tai darome garbingomis priemonėmis. Sadistas renkasi kitą kelią ir jis bus vykdomas toliau. Tiesiog tokie žmonės pereis prie kitų augintinių žalojimo, o už tai galima ir tokia situacija, kai kelias dienas dėl dingusio gyvūnėlio liūdėjęs šeimininkas gali gauti ir baudą už tai, kad jo augintis buvo sužalotas ir kažkur pagriovyje pamestas.
Pirma, žmonės mokesčių nemėgsta, o ypač kvailų, o antra, veikiausiai susidursime su sistema, kurioje bus skelbiamas valstybinis konkursas, ir jį laimėjusi įmonė užsiims visos idėjos realizavimu. Tai reikštų, kad vėl mokėsime ne valstybei, o privačioms bendrovėms. Gal taip, o galbūt ir ne. Dabar sunku garantuoti, bet vietos lobizmui tikrai esama, o pastarasis verčia klausti: kam naudą neša šios idėjos? Valstybė netgi rizikuoja susimažinti savo gaunamų mokesčių dydį. Tiesioginiu būdu – per tuos augintinius, kuriems perkamas maistas, už kurį sumokamas PVM mokestis, ir kurių bus atsisakyta, o netiesioginiu – per dar suprastėsiančią visuomenės psichologinę sveikatą ir, tikėtina, dėl to sumažėsiantį darbo našumą. Juk visi žinome, kad Lietuva pirmauja Europoje sergančių depresija žmonių skaičiumi. Tad ar logiška ir pozityvu jį dar labiau didinti?
Yra ir dar vienas svarbus momentas. Tyrimai rodo, kad mokesčių mokėjimas tiesiogiai susijęs su pasitikėjimu valstybe ir manymu, kad pinigai bus leidžiami prasmingai. Prastai pateiktų idėjų siūlymas vienareikšmiškai mažina norą sąžiningai mokėti mokesčius ir taip prisideda prie šešėlinės ekonomikos augimo. Natūralu, kad taip suduodamas ir smūgis valstybės biudžetui, o per jį – medikams, mokytojams, pensininkams, gaisrininkams ar darželių darbuotojams. Žodžiu, tiems, kuriuos su arogancija balse vadiname biudžetininkais.
Trečias argumentas galėtų būti kitų šalių patirtis ir ES reglamentas Nr.998/ 2003.
Vėlgi sutinku, kad reikia mokytis iš kitų šalių, o ir vykdyti ES įstatymus, bet kyla klausimas: kiek mes galime visur demonstruoti savo „copy-paste“ tipo politiką, kurią vykdantiems asmenims dar ir sumokame neblogas algas? Lietuvoje tiesiog dūstame nuo toliaregiško bei kūrybiško politinio mąstymo stygiaus, o ir ES įstatymai Briuselyje priiminėjami su milžiniškomis lobistų pastangomis. Nieko keisto. Kalbame apie 500 milijonų rinką. O išleistas įstatymas garantuoja įėjimą į ją. Vietinės reikšmės pavyzdys yra kompensuojamų vaistų sistema, kuri farmacininkams garantuoja, kad vaistai bus iš jų perkami ir įmonės gaus didžiulius pelnus, o ES lygmeniu galime priminti puikią ir paprastą idėją, kurią sugriovė lobizmas Briuselyje. Visi žinome ant saldumynų ir kitų maisto produktų žymimus skaičiukus, kurie turi įspėti mus apie produkto kaloringumą ir žalą sveikatai. Deja, ne visi suprantame jų reikšmę. Pagal pradinį projektą vietoje jų turėjome regėti šviesoforą, kuriame raudona reikštų, kad produktas kaloringas ir nesveikas, o žalia - atvirkščiai. Aiški, paprasta ir efektyvi sistema, kuri buvo nepalanki maisto produktus gaminančioms įmonėms, ir dėl to jų lobistų pakeista nebeatpažįstamai. Žinoma, lobizmas gali duoti ir gerų pavyzdžių, bet kartais kai kurioms idėjoms reikia tinkamo laiko. Visuotinis augintinių ženklinimas yra vienas tokių atvejų.
Valstybės išteklius nukreipkime į rimtesnių problemų sprendimą
Galiausiai reikia atkreipti dėmesį ir į faktą, kad šios idėjos, paliesiančios didelę dalį gyventojų, generavimas ir analizavimas vyksta ne tik tuo metu, kai visas Seimas išvykęs atostogų, bet ir tada, kai šalį kamuoja įvairios didesnio masto problemos, kurių šis įstatymas ne tik nesprendžia, bet ir gilina. Netinkamų idėjų siūlymas skatina nepasitikėjimą savo valstybe, o ji po mažų atlyginimų tampa antrąja emigracijos iš Lietuvos priežastimi. Vėlgi ženklindami gyvūnėlius neišspręsime savižudybių ir visuomenę apnikusio fatališkumo problemų. O tik nuo jų sprendimo priklausys, ar vieną dieną virsime dinamiška ir konkurencinga valstybe, ar ir toliau apsimetinėsime, kad nedarbas mažėja, kai tikroji to priežastis – emigracija.
Nederėtų pamiršti, kad Rusijos propaganda ir informacinis karas niekur nedingo. Užuot priešinęsi jam mes dar labiau skatiname nusivylimą savo šalimi. Esama ir gilesnių, bet nutylimų problemų. Pavyzdžiui, faktas, kad užsienio šalys mus lygina su Afrika dėl siaučiančios tuberkuliozės. Tai pastebi ir psichiatrė, medicinos mokslų dr. Palmira Rudalevičienė, dažnai susilaukianti kvietimų grįžti darbuotis į Jungtinę Karalystę, kurioje ji buvo aukštas pajamas turinti ir kolegų gerbiama psichiatrė. Meilė Lietuvai paskatino moterį grįžti, bet jos aukšta kvalifikacija nulėmė faktą, kad nuolat sulaukiama pelningų darbo pasiūlymų, greta kurių ir paskatinimas pasitikrinti dėl tuberkuliozės, nes esame šios ligos kraštas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!