Lietuva – moderni šalis ir jei gatvėje paklausčiau bet kurio sutikto žmogaus, ar vis dar naudojasi namų telefonu, ar senu mygtukiniu telefonu, net neabejoju, kad beveik visi atsakymai būtų neigiami.
Gyvenimo nesustabdysi, pasaulis keičiasi ir juda į priekį, keičiasi technologijos, keičiasi patys žmonės, jų įpročiai, keičiasi net papročiai. Jei prieš šimta metų tik nedaugelis galėjo perskaityti užrašyta žodį, šiandien vaikai skaito vos pramokę kalbėti. Jei prieš šimtą metų keliauti ir pamatyti pasaulį buvo tik turtingųjų privilegija, šiandien kaip niekad lengva, kaip niekad pigu ir paprasta pamatyti bet kurią pasaulio šalį. Šiandien, net ir neišvykus iš Lietuvos, galima sutikti žmonių, atvažiavusių čia iš atokiausių pasaulio kraštų, o patys lietuviai gyvena šalyse, kurių nerastume net žemėlapyje.
Išmokome gyventi ir sugyventi su visais, bet kai pakrypsta kalba apie dvigubą pilietybę, elgiamės lyg Juzos, nuo pasaulio užsitvėrę savo pelkėje. Dvigubos pilietybės bijome, kaip kažkada bijojome krikšto, kuris, beje, kaip vėliau paaiškėjo, į Lietuvą atnešė daug teigiamų pokyčių.
Per paskutinį dvidešimtmetį pasaulis stipriai pasikeitė, jei prieš dvidešimt metų kur nors Ispanijoje nuo gripo nustipo višta, tai buvo bloga žinia vištai, jos šeimai ir ją auginusiam šeimininkui. Šiandien su baime, akylai stebime kiekvieną stimpantį gyvūną, nagrinėjame gyvulių mirties priežastis, nes pasaulis jau matė ir prisimena baisias, akimirksniu išplitusias epidemijas, nuo kurių stipo ne tik gyvuliai, bet mirė ir tūkstančiai žmonių. Jei prieš dvidešimtmetį ar trisdešimtmetį Amerikos ar kokios kitos Europos šalies bankas priskolino per daug pinigų nepatikimiems klientams, tai buvo banko, galbūt tos šalies problema – šiandien bet kuris didesnės šalies bankas ant kelių gali parklupdyti didžiąja dalį pasaulio.
Pasaulis globalėja, dingsta sienos, mažėja skirtumai tarp regionų, šalių, religijų, politinių pažiūrų, po truputį žmonija vienodėja ir nebelieka išskirtinių valstybių, žmonių. Vis lengviau dalinamos vizos, pasai, pilietybės, o vaiduokliais virtę buvusių muitinių pastatai pasieniuose primena, kad pasaulis, kuris buvo sukurtas prieš du ar tris šimtus metų, su šalimis konkuruojančiomis ir kariaujančiomis tarpusavyje, po truputį nyksta. Vis daugiau žmonių gyvena ten, kur jiems patogiau, geriau, o ne ten kur gimė.
Globalizacija vyksta, bet Lietuva, nors ir atsisakė kai kurių sienų, vis tik nori likti atskira sala, atskiru pasauliu su savo oru, savo saule ir taisyklėmis. Kai vis daugiau pasaulio šalių pripažįsta dvigubos pilietybės duodamą naudą, Lietuvoje, iš pykčio ir pavydo emigravusiems, inkščiam ir kaltinam juos išdavyste ir aišku jokiu būdu nenorime „išdavikams“ ir jų vaikams duoti lietuviškų pasų. Net nepamastome, kad lietuviški pasai gali būti reikalingi ne tik emigravusiems lietuviams.
Studentai, studijuojantys Lietuvoje, verslininkai, investuotojai, jų čia galėtų būti ir pasilikti kur kas daugiau, jei tik jiems nereikėtų atsisakyti savo pilietybės vardan lietuviško paso, kuris reikalingas norint turėti pilnavertį gyvenimą su visomis socialinėmis garantijomis.
Dviguba pilietybė reikalinga ne tik emigrantų vaikams, kurie, beje, gali gyventi ir be jos. Dviguba pilietybė – tai geresnės kokybės studijos užsienyje, lengvesnis keliavimas po pasaulį, medicina, mokslas, lengvesnis būdas įsigyti nekilnojamo turto, įkurti verslą bet kur pasaulyje ar net asmeninė apsauga kiekvienam, net ir Lietuvoje gyvenančiam lietuviui.
Nežinau kodėl, bet didžiuojamės priėmę krikštą paskutiniai Europoje, ar būsime ir paskutiniai Europoje įteisinę dvigubą pilietybę?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.