Lietuviai suprato, kad galima gyventi kitaip t.y. nepriklausomai, su savo kalba, kultūra, istorija, papročiais neatsiskaitinėjant partijai Maskvoje.
Kapsi 29 nepriklausomybės metai, rodos kaip ir viskas neblogai: esame dalis Europos Sąjungos, priklausom NATO, mokam mokesčius, renkam valdžią ir t.t. Tada kodėl dar negyvename kaip Švedijoje, Danijoje, Suomijoje ar galų gale kaip Estijoje? Klausimas yra toks nuvalkiotas ir visiems iki skausmo žinomas, kad dabar atrodo labiau naiviai negu kvailai ir yra daug kartų girdėtas politikų, partijų rinkiminėse kampanijose, reklamose ir t.t.
Atsakymas paprastas: pasižiūrėkite į save veidrodyje, gerbiamieji! Gyvename iškreiptų veidrodžių karalystėje, kur tapome patologiniais melagiais ir įtikėjome savo melu, o galbūt naivumu ar durnumu? Meluoja valdžia, meluoja žiniasklaida, meluojame kaimynui, savo vaikams, meluojame sau. Yra tokia liaudies patarlė su puodais ir katilais, kuri grubiai tariant rekomenduoja pasižiūrėti kas darosi tavo pačio kieme, prieš pradedant mokyti, lazdavoti kaimyną.
O kiemas mūsų yra apdergtas tiesiogine ir perkeltine šio žodžio prasme. Vaikštome po šūnų išmatas. Kvartaluose pilna šiukšliadėžių, ženklų rekomenduojančių surinkti šunų išmatas ir pan. Forumuose kvartalo gyventojai „kapojasi“ tarpusavyje bandydami išsiaiškinti, kas tas „svolačius“, kuris šikina šunį ir nesurenka „dovanų“. Visi iki vieno komentuojančių neprašant dešine ranka mušasi į krūtinę, kokie jie pavyzdingi piliečiai – šunų mylėtojai, augintojai. Jie net papasakos kaip jų augintinis „Instagram“ paskyrą turi! Jie visi susirenka savo šuniuko kakučius, o to „bradiagos“ kuris nesusirenka taip ir nepagauna. Pastarųjų komentatorių sąžinė pasidaro šūdo spalvos, kai iškrenta pirmasis sniegas ir vargšai vaikai puola lipdyti senius besmegenius. Senis besmegenis po kelių rutulio ridenimų tampa šokoladinis, o mamyčių forumuose pasipila klausimai ir komentarai kaip liaudiškais būdais pagydyti vaikus nuo kirminų. Ot gajus tas „bradiaga“, kuris vienas sugebėjo apšikt visą kvartalą! O iš kur pas jį dar tiek parako, kad užtenka apdergt visą rajoną?! Ar tikrai vienas? Čia jūsų sąžinės reikalas.
Kaimynas Petras iš kažkelinto aukšto darosi remontą. Kaip manote, kur Petras dės statybines atliekas? Taip, taip ten pat... Naktį tyliai suvers į bendrą šiukšlių konteinerį prie daugiabučio arba dar geriau kur bus daugiau vietos su užrašu ant konteinerio „Plastikas“ ir kaip zuikis suglaudęs ausis pakampiais „teps slides“. Meistrelis Antanas „chaltūrinęs“ už juodus pas Petrą, glaisto, dažų likučius su vandeniu, kartu su kontrabandinės cigaretės surūkyta nuorūka nuleis tiesiai į unitazą. Po metų dviem aukštais žemiau gyvenančiai Marytei, nusiskutus pažastis, patvins tualetas ir vonia. Atėjęs normalus santechnikas konstatuos 70% Marytės vamzdžio (santechnikos) užakimą ir rekomenduos keisti vamzdį-rinktuvą visai laiptinei. Teks patuštinti Piniginę ir Petrui. Pastarasis siūs visus „gražioj formoj“ namo, ir kaltins namo statytoją, kad tas „suchaltūrino“ įdėdamas per siaurą vamzdį, ko pasekoje pastarasis užako ne per du, o per vienus metus.
Vaikų darželiuose per tėvų susirinkimus tėveliai bando rast blogietį tėvelį, kuris veda sergantį vaiką, nes pastarasis išguldė visą grupę. Aišku, to blogiečio nė kvapo, nes visi kaip bažnyčioje „per dieve nusidėjau, esu kaltas“ mušasi į krūtinę, kokie jie idealūs tėvai ir kuria planus-komitetą kaip pagauti tą „blogietį“, trumpai tariant vyksta kaltų paieška. Auklėtoja tik gūžčioja pečiais ir nieko negali padaryti, nei pagal vidines darželio taisykles, nei kitais būdais, nes tėvelis „blogietis“ yra gudrus ir prieš vesdamas į darželį vaikui pripurškė nosin vaistų, atvedė kaip sveiką, tačiau po valandos tas vaikas apsisnargliavo. Po kelių dienų tą patį vaiką atveda į darželį ir blogietis tėvelis su Džokerio šypsena veide įteikia auklėtojai tetos daktarės pažymą su įrašu: „Sveikas. Lankyti gali.“ Tėveliui juk reikia į darbą, o teta daktarė yra „labai gera“! Ji mėgsta brendžiuką ir saldainius su likeriu, o jeigu į baltą chalatą dar įkiši europietišką kupiūrą, tai ji visa tavo!
Darbe kolega X su ryškiais gripo simptomais dejuoja, kad apkosėjęs ir apčiaudėjęs visą departamentą gaus tuoj galą, bet namo sveikt neis, nes Sodra sergant „suės“ ir taip menką darbo užmokestį.
Keliuose visada atsiranda gudrutis, kuris skuba labiau, nei kiti, jam negalioja nei kelio juostos, nei KET. Žiedu važiuodamas jis iš pirmos juostos šaus į trečią, užsidegus geltonai prieš sankryžą, jis paspaus gazą, kad „prašoktų“. Matydamas, kad sankryža užkišta jis vis tiek važiuos į geltoną kvadratą ir užkiš eismą priešpriešiniam transportui, nes jam degė žalia šviesa! Pastarasis gudrutis nepirks naujų padangų, o rinksis restauruotas. Techninę apžiūrą praeis už „skladkę“, o techninę apžiūrą atlikęs specialistas pamatęs kupiūrą užsimerks prieš auto lavoną surinktą iš trijų skirtingų automobilių, kurio kėbulo geometrija „paėjusi“ per centimetrą kitą. Gudrutis, važiuodamas apsipirkt į Suvalkų Biedronką kažkur ties Kalvarija nachališkai lekdamas įsimūrys į fūrą ir pasklis dalimis su savo auto-Frankenšteinu po visą asfaltą. Atvažiuos paramedikai surinks jo dalis į plastikinį maišą, gaisrininkai su putomis nuplaus likučius, o vargšas fūristas iš to streso pamirš kad fūroje dar nuo Ukrainos-Lenkijos pasienio muitinės liko neišmestas per langą plastikinis buteliukas su šlapimu. Visa tai parodys 30 sekundžių trukmės vakaro žinių reportaže ir istorija baigta.
Žmonių durnumas pasiekia apogėjų kaip kalba pasisuka apie skiepus. Atsiranda pseudo-marginaliniai super tėvelių – mamyčių judėjimai prieš farmacijos kompanijas su šūkiais: „mūsų vaikų autistais nedarysit!“. Taip – jie jūsų vaikų autistais nedarys, juos autistais darote jūs ir jūsų tamsus bukumas. Ignoruodami 80 metų skiepų ir populiacijos ryšio istoriją, jūs šiandien atrodote klaikiai. Maža to, ant savo durniaus karūnos, jūs užsidedate briliantą pasidalinę facebooko įrašu, jog mineralinis vanduo Vokietijoje kainuoja 3 euro centus. Čia nieko nuostabaus, jūs tikite, kad lėktuvai ant jūsų galvos barsto „chemtreilus“, žemė yra plokščia, patikėjote ir nukvakusiu seniu, kuris su „zažigalka“ prideginėjo iš čiaupo degantį vandenį. Kai tuo metu tamstos senio šulinį nuo tvarto srutų duobės skiria vos 20 m. Nesistebiu, kad geriant tokią mikstūrą, norisi ir vandenį su „zažigalka“ prideginėt. Pasiūlyčiau žmogui padegt savo daržinę, bet ir čia būsiu pavėlavęs kokius gerus 15 metų. Pamenu, kada stojant į EU buvo akcija šviesiausia Europos naktis ir iš kosmoso buvo daroma Europos foto, atsirado tada toks veikėjas Lietuvos provincijoje, kuris tam tikslui padegė savo daržinę vildamasis, jog bus pastebėtas iš kosmoso.
Sužlugdėte ir atominės elektrinės statybas pasirašytas su HITACHI, už tai šalia Vilniaus Baltarusijoje „šviečia naktį, šviečia dieną Astravo kaminai“. O kur dar žemės pardavimas užsieniečiams! Kryžiumi gulatės ant savo šventos žemelės ir jokiu būdu jos neparduosite užsieniečiui, nes ją iškas ir išsiveš! Jūs priklausote tai kategorijai, kuri rėkia, kad „Landsbergis sugriovė kolūkius“. Galingas žmogus tas profesorius, stiprybės jam! Realybė buvo kiek kitokia, pajutę laisvę nutrūkote nuo kolchozo pirmininko pavadžio (nuo „vogti saikingai“ iki „vogti iki galo“) ir kaip pasiutę šunys lupote viską ką galėjote, pradedant plytomis, baigiant pilnais vagonais spalvoto metalo laužo keliaujančio atgal į Rusiją. Likę prie kolchozo kaulų, kaip hienos vis dar inkščiate ir bandote ieškoti kaltų.
Ko reikia norėti? Bandant suprasti, kodėl taip yra, užtenka įsijungti lietuviškus televizijos kanalus.
Čia tik keletas perliukų, neskaitant transliuojamų mišių, naisių vasarų ir kitų marginalinių kaimo realybės šou. Kuo durniau – tuo linksmiau. Prieš pora šimtų metų buvo populiarūs keliaujantys cirkai, kuriuose prieglobstį rasdavo visi neįgalūs, protiškai atsilikę ar kitų negalių turintys žmonės. Šie vargšai savo negalias išnaudodavo linksmindami publiką taip prasimanydavo maisto ir minimalių lėšų išgyvenimui. Laikai nedaug pasikeitė ir visa tai iš cirko persikėlė į televiziją, žiniasklaidą. Publika žviegia iki apsišlapinimo kai pamato pusprotį be balso bandantį dainuoti, ar durnių kurį jau 10 kartų pagavo be teisių girtą prie vairo. Dar geriau kai pagauna girtą valdžiažmogį svirduliuojantį Seimo koridorias.
Tai supuolę su kameromis žurnalistai pastarajam dar ir sumestų už tai, kad šis prieš kamerą prisivemtų sau į švarko kišenę. Svarbiausia žiūrovų reitingai! Lietuvos visuomenei taip ir patinka, Lietuvos visuomenei to ir reikia. Kaip ir nelaimingos zekų ir olialia pupyčių meilės istorijų. Kaime babulkos sėdėdamos vakarais ant soliuko žiūri į „siemušką“ ir diskutuoja kuo skiriasi eskortas nuo prostitucijos. Ko visuomenei reikia – tą komercinis ir nacionalinis transliuotojas duoda. Šios „aktualijos“ yra aukščiausio prioriteto, o elektroninio balsavimo sistema – paskutinio. Ir čia vėl nėra ko stebėtis, kai sprendimus priima asmenys turintys įsivaizduojamą draugą danguje.
Dabar sekundei užsimerkit ir pagalvokit, jog visi šie išvardinti pavyzdžiai turi balsavimo teisę ir renka valdžią. Atsimerkit. Ką matot?
Problema yra analitinio mąstymo stoka, gyvename vis dar post-sovietinėje mentaliteto terpėje ir esant kiekvienai problemai vykdome kaltųjų paieškas. Nieko nuostabaus, tai buvo populiaru sovietmečiu: gėdos lenta, gėdos puslapis laikraštyje, ir t.t. Pagaudavo fabriko viršininkėlis vidurį darbo dienos Staselį prilupusį žigulinio „Draugystės“ kino teatre ir sukvietęs visą fabriką, viešai prieš Lenino paveikslą Staselį bardavo: „nu nu nu, Stasy, taip daryti negražu! Sovietinis žmogus taip nesielgia!“. Juk „idealioje“ sovietinėje melo mašinoje nebuvo nei alkoholizmo, nei smurto, juo labiau sekso! Jei vyras muša žmoną, reiškia buvo už ką, o jei muša tai ją ir myli! Jei priliuobęs tėvas vaikui su rykšte iškaršė kailį, reiškia irgi buvo už ką – auklėja! Tas post-sovietines „poniatkes“ ir jų padarinius tenka srėbti iki šiol.
Mes kaip visuomenė perėję iš komunistinės į kapitalistinę sistemą vis dar neįsisavinome Trečiojo Niutono dėsnio, teigiančio, jog veiksmas lygus atoveiksmiui (jei vienas kūnas kokio nors dydžio jėga paveikia kitą kūną, tai tas kitas kūnas pirmąjį taip pat paveikia tokio pat dydžio priešingos krypties jėga). Gyvendami XXI am. su Prancūzijos karalius Liudviko XV dar XVII a. išdėstyta sparnuota fraze: „Mano amžiui užteks, o po manęs nors ir tvanas“ – neprasisuksime.
Keistis reikia pradėti nuo savęs. Savo veiksmais tiesiogiai arba netiesiogiai darome įtaką valstybės vystymuisi ir raidai, savo aplinkai ir ryšiui su ja. Slėpdami mokesčius, imdami kyšius, palaikydami kontrabandą, platindami ligas darome milijardinius nuostolius valstybei, t.y. kenkiame sau patiems. Ties šia vieta man ne kartą atšauna: „Ką tu menkas vienas žmogelis padarysi, kai visi kiti taip daro!“. Į šią vietą jums atsakysiu ne aš, o Dalai Lama: „Galvodamas, jog esi per mažas ir per menkas kažką padaryti, pakeisti, užsidaryk ir pamiegok naktį kambaryje su uodu“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!