Agresija dažnai būna ne tik konflikto pasekmė, bet ir priežastis, o jos pasireiškimas prasideda nuo nepalankumo ar nedraugiškumo, priešiško nusistatymo, tačiau neretai baigiasi fiziniu smurtu. Vienos agresijos formos yra socialiai priimtinos ir toleruojamos (pavyzdžiui, kai pareigūnas bando sutramdyti nusikaltėlį ar krepšininkas rungtynių metu kovoja dėl kamuolio), o kitos - smerkiamos (pavyzdžiui, tas pats nusikaltėlis, vagiantis automobilių magnetolas ar sirgalių muštynės rungtynių metu). Tad kaipgi atskirti šias dvi agresijos kategorijas?
Manoma, jog tam, kad veika būtų laikoma nusikalstama, ji turi atitikti keletą kriterijų: visų pirma, turi būti padaryta žala, antra, turi būti pažeistos kokios nors elgesio normos. Taigi, matome, jog, pavyzdžiui, sportinis azartas ar ginčai yra nekenksmingos agresijos formos, kitaip nei nužudymas, karas ar kitos valstybės užpuolimas. Neatsiejamas agresijos komponentas – begalinis ir įžūlus pranašumo demonstravimas, kuomet nerandama kitokių konfliktų sprendimo strategijų.
A.Bandura išskyrė keletą agresijai įtaką darančių faktorių. Jie apėmė išankstinį nusiteikimą, aplinką, rasinę priklausomybę, lyčių skirtumus bei baimę, neatmetamas ir alkoholio bei narkotikų vartojimo faktorius. Šiuo metu itin diskutuotina yra agresijos koreliacija su lyčių skirtumais, kadangi rasta įrodymų, jog, nors vyrų organizme ir yra daugiau hormonų, lemiančių agresiją, tačiau moterys gali elgtis taip pat ar netgi agresyviau už juos.
Daromos prielaidos, jog itin didelę reikšmę turi dar ir tai, kokiose socialinėse struktūrose asmuo gyvena bei kokie situaciniai veiksniai daro įtaką vienam ar kitam elgesiui. Kitas įdomus agresiją sukeliantis faktorius – tai rasinė priklausomybė, kuri Lietuvoje nėra plačiai paplitusi. Vienas iš žinomesnių atvejų – dainininkės Berneen užpuolimas dėl to, jog ji yra juodaodė. Kitose šalyse šis faktorius yra kur kas opesnė problema – puikiai žinomas pavyzdys yra Amerikoje vyraujantys konfliktai tarp juodaodžių bei baltaodžių, kuris, laimei, laikui bėgant vis švelnėja.
Kalbant apie kitą faktorių – aplinką – reikėtų pasakyti, jog yra skiriami fiziniai bei asmeniniai pažeidimai. Pirmiesiems priklauso triukšmas, aukšta oro temperatūra, aplinkos užterštumas ir panašūs aspektai, o antriesiems priskiriami tokie aspektai kaip asmeninės erdvės pažeidimas, teritorinis pažeidimas ir panašiai. Įdomu tai, jog vien fiziniai aplinkos pažeidimai negali būti agresijos priežastimi – dažniausiai jie asmens agresiją padidina tik iki tam tikros ribos, ties kuria ir sustoja, o štai asmeninės aplinkos pažeidimai gali nulemti kur kas didesnį diskomfortą bei žalą, tiesa, tik susijungę su vienu ar keletu kitų agresiją sukeliančių faktorių.
Kai kurie klaidingai mano, jog alkoholio ar narkotikų vartojimas taikiam asmeniui sukelia agresiją. Iš tiesų šios medžiagos tik sustiprina žmogaus polinkį į kraštutinumus, o tai paprastai yra slopinama – vieni tampa agresyvūs, kiti, atvirkščiai, – itin jautrūs. Paskutinysis agresiją iššaukiantis faktorius yra baimė. Stebimas dvejopas baimės pasireiškimas: pirmuoju atveju asmuo nuo grėsmės bėga, o antruoju – būna agresyvūs, kad atrodytų grėsmingesni tiems, kurių iš tikrųjų bijo.
Agresijos kilmę aiškina keturios pagrindinės teorijos. Pirmoji tokia teorija yra biologinė arba instinktų agresijos teorija, kurios žymiausi atstovai – Z.Froidas ir K.Lorenzas, keliantys prielaidą, jog agresyvus elgesys kiekvienam yra įgimtas ir visuomet slypi asmens prigimtyje. Z.Froidas yra išskyręs du pagrindinius asmenybės išlikimo arba pasitraukimo aspektus, vadinamus gyvenimo ir mirties instinktais, taigi, jo nuomone, agresija yra būtina tam, kad nukreiptų mirties instinktą nuo savęs link kitų ir išgyventi.
Labai panašiai, tik šiek tiek plačiau šią teoriją bandė įrodyti K.Lorenzas, tvirtinęs, jog agresiją paaiškina hidraulinis modelis – agresyvumas kaupiasi lyg garas katile, tačiau kai pasiekiama tam tikra riba, jį privalu „išleisti“, kadangi kitu atveju jis gali žmogui netgi pakenkti. Taip pat labai įdomios šio autoriaus mintys apie agresiją kaip natūralios atrankos prielaidą – ji padeda prisitaikyti prie aplinkos ir išgyventi stipriausiems, tačiau evoliucijos metu gyvūnai išmoko nebekenkti savo rūšies atstovams, o štai žmonės, deja, šito taip ir neįsisąmonino bei pavertė agresiją ne galimybe išlikimui, bet naikinimo ginklu.
Antroji teorija vadinama frustracijos – agresijos teorija. Šios teorijos šalininkai yra Dž.Dollardas, N.Milleris ir L.Berowitzas. Jų manymu, agresyvus elgesys yra stimuliuojamas frustracijos: kai blokuojami pagrindiniai asmenybės poreikiai, tokie kaip bendravimas, saugumas ar prestižas, ima augti agresyvumas. Tai, kokio lygio agresija bus išreikšta, lemia trys veiksniai: blokuojamo potraukio stiprumas – kuo labiau trokštama pasiekti tikslą, kuriam yra trukdoma, tuo didesnė agresija, frustracijos visapusiškumas – kai tikslo pasiekimui trukdoma tik iš dalies, agresija išreiškiama minimaliai, bei nedidelių frustracijų sankaupa – daug menkų frustracijų sudaro vieną didelę ir tuomet išreiškiama stipri agresija.
Trečioji teorija, aiškinanti agresijos kilmę, – socialinio mokymosi, kurios žymiausias atstovas yra A.Bandura. Ši teorija prieštarauja biologinei (instinktų) teorijai ir teigia, jog agresija yra ne prigimtinis dalykas, o jos paprasčiausiai išmokstama gyvenimo eigoje. Manoma, jog socialinį agresijos išmokimą sąlygoja pastiprinimas, kuomet naudojant agresiją pasiekiamas užsibrėžtas tikslas, ir modeliavimas, kai elgiamasi taip, kaip elgiasi kiti, ypač – artimiausios aplinkos asmenys, teorijos šalininkai pritaria plačiai paplitusiai hipotezei, jog netgi stebimas nufilmuotas agresyvus elgesys (koviniai filmai, žaidimai) modeliuoja elgtis taip pat.
Paskutinioji svarbi teorija, tiksliau visa jų grupė, - tai socialinės kognityvinės agresijos teorijos, kurių ryškiausi atstovai yra K.A.Dodge’as ir L.R.Huesmannas, sukūrę labai panašias teorijas, bandančias įrodyti, jog agresyviam elgesiui didžiausią reikšmę turi žmogaus kognityviniai procesai. K.A.Dodge’as teigia, jog kylant agresijai veikia socialinės informacijos perdirbimo procesas, o L.R.Huesmannas teorijai aiškinti pasitelkė elgesio scenarijus ir schemas.
Apibendrinant - agresija yra dvilypis reiškinys. Ji gali būti tiesiog priešiškas elgesys, kurio metu demonstruojamas įžūlus pranašumas bei naudojama jėga siekiant kitam žmogui pakenkti fiziškai ar psichologiškai, bet tai gali būti ir asmens bejėgiškumo kompensacija, parodanti jo socialinę ir psichologinę izoliaciją. Agresijos kilmę aiškinančios teorijos teigia, jog agresija gali būti arba įgimta, arba įgyta, tačiau visos vienareikšmiškai įrodinėja, jog didžiausią reikšmę agresyvaus elgesio pasireiškimui turi socialinė aplinka.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!