Kokią formą įgyja mokestinė sistema? Geriausiai tai galėtų apibūdinti jau 60 metų JAV galiojanti mokesčių diena – balandžio 15 d. Nesuklysiu teigdamas, kad net ir didelė dalis amerikiečių tą dieną vertina kaip savotišką vagystę, kai jų pinigai atitenka kažkam, aukščiau esančiam, tarsi iš jų atimami, pinigai neabejotinai atsiduria kitų, turtingųjų, kišenėse.
Esu priešingos nuomonės. Mokesčių mokėjimas (arba tokia diena, kai mes pildome deklaracijas, atskleidžiame savo uždirbtus, įgytus, pasidovanotus turtus) turėtų būti šventė. Deja, šios šventės, valstybiniu požiūriu, negebame švęsti. Bet lieka labai prabangus reiškinys – vizija, kaip mes galėtume švęsti.
Gyvenu ganėtinai sename daugiabučių rajone. Kiemai yra tvarkingi, kiek toliau nuo pagrindinių gatvių, o butų gyventojai susibūrę į namų bendruomenes. Individualiai ar kolektyviškai tvarkome aplinką, sodiname gėles, apipjauname vaikų žaidimo aikšteles, formuojame pievas po senais, sutrūnijusiais balkonais, kuriuose šeimininkauja apkūnūs, juodaskverniai seni vorai. Tai štai, tokioje aplinkoje, kur pavasarį dūzgia bitės, susirinko mūsų namo kolektyvas, vadovaujamas namų administratoriaus. Ne vienerius metus mokėjome kaupiamąjį mokestį (ką daro turbūt daugelis daugiabučių gyventojų), kuris bus panaudotas pagal gyventojų poreikius. O dvigubas džiaugsmas buvo matyti ir galutinį, jau apčiuopiamą, rezultatą.
Taigi, susirinkus namo kolektyvui, mane nustebino tai, kad užvirus diskusijoms, kelioms akimirkoms aš nuklydau toli toli ir prisiminiau skaitytus Platono ir Sokrato kūrinius. Niekada neįsivaizdavau, kaip geriau galėtų tikrovėje atrodyti Laodikėjos centrinė aikštė, kurioje susirenka polio laisvieji piliečiai (demos dalis), diskutuodami priima svarbiausius polio gyventojams sprendimus ir, galiausiai, įstatymus.
Praleidome apie 2 val. spręsdami, kaip geriausia išnaudoti lėšas ir nors mano nuomonė nesutapo ir nebuvo daugumos paremta, esu labai laimingas dėl paties fakto, kai pajutau, kodėl svarbūs yra mano mokėti mokesčiai. Tai buvo solidarumo idėja, kuri, svarbiausia, liko įgyvendinta, nes, mano įsitikinimu, to bendro gėrio vertybė buvo ne materialus pagrindas, bet pojūtis, kad esi visumos, bendruomenės dalis.
Šiandien, kai griežtai brėžiamos ribos, kas yra mano, o kas tavo, to labai trūksta. Negebant kurti mažų bendruomenių, neįmanoma jaustis tautos dalimi. Nesuklysiu sakydamas, kad turbūt ir mokamus mokesčius norėtume matyti naudingai grįžtančius mums, bet ne visai visuomenei. Tai dar labiau paradoksalu, kai esi skatinamas mokėti mokesčius, bet stebi tiek daug ne visuomeninio ir bendro, o privataus intereso.
Prieš baigiant, norėtųsi pridurti, kad tie seniai skaityti Antikos autoritetai demokratijos nelaikė geriausia valdymo forma. Neabejotinai, plačiai paplitusi nuomonė, kad tik demokratinis valdymas yra didžiulė vertybė ir kartą ji priimta tampa faktu.
Iš tiesų, kad galėtų dominuoti demokratija, tarp laisvųjų šalies piliečių turi vyrauti dvi pagrindinės savybės: pirmoji – kiekvienas šalies pilietis nėra baikštus apriboti savo poreikius, nes tik tuomet galima įgyvendinti tai, kas vadinama bendrojo gėrio idėja, ir antroji savybė, kurią mes sunkiai valdome – laisvieji piliečiai turi būti aukšto intelekto, kitaip demokratiniai principai yra sunkiai įgyvendinami ir , deja, jie virsta tiesiog minios ar pavienių, turtingų, galingų (ne visada protingų, ir kaip taisyklė, niekada negebančių apriboti savo poreikių) individų valdžia (plutokratija).
Negana to, demokratija puikiai funkcionuoja tik tuomet, jei šalį valdo geriausi iš laisvųjų piliečių, nes, jeigu valdo vidutiniokai, tai ir mokesčių surinkimas, ir mokesčių panaudojimas, ir švietimas ir krašto apsauga ir visa kita valstybėje tėra vidutiniška.
Apibendrindamas pasakysiu, kad mano tekstas yra skirtas įvykiams, kurie kelia diskusijas, susijusias su VP grupės nariais. Iš tiesų, jeigu nuoširdžiai, ar slėpė mokesčius ar neslėpė – man ne taip jau ir įdomu, tik skaudu ir liūdna, kad mokesčių mokėjimo negebame paversti švente, kurios metu tautoje gimsta solidarumas, skaidrumas ir viešas interesas, kurį galėtume vadinti bendruoju gėriu, kai aš, pilietis, tikrai galiu dalyvauti savo valstybės gyvenime, ir visi tampame visumos dalimi.
Tikrai tikiu, kad apskritai visuomenės nepiktina mokami mokesčiai ar jų dydis, nors ir naivu, bet piktina tik tai, kad jie nėra skaidriai panaudojami, abejojama juos valdančiais asmenimis. Juk tuomet greičiausiai mums kyla mintis, kad koks nors valdininkas naujomis plytelėmis kloja savo lauko terasą. Tik viskas būtų kitaip, jei galėtumėte tikėti, kad mūsų (ir mūsų darbdavių) sumokėti pinigai panaudojami teisingai, nes tuomet suvoktume, kad VP grupės nariai, jei būtų slėpę mokesčius, pirmiausia būtų prieštaravę bendrojo gėrio ir solidarumo idėjai, o tai nusikaltimas ne prieš VMI, bet prieš žmogiškumą, bendruomeniškumą ir pilietiškumą.
Kita vertus, ar ne puikiai tai apibūdina Hannah Arendt, rašydama „net prezidentai, karaliai ar ministrai pirmininkai apie savo pareigas galvoja kaip apie darbą <..> , o tarp intelektualų išlieka tik pavieniai individai, kurie apie tai, ką daro, mąsto kaip apie kūrimą, o ne kaip apie būdą užsidirbti gyvenimui“.
Todėl, norėtųsi kiekvienam, kurio protą, širdį ar sielą (nežinau, kuo vadovaujatės) audrina tekstai apie nuslėptus mokesčius, palinkėti drąsos ir proto, o galiausiai ir kūrybingumo: juk uždirbančiųjų tikslas tėra uždirbti, o ne puoselėti demokratines vertybes.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!