Jei šventes šventė tyliai ir nerengė griausmingų vakarėlių, taip ir praslydo. Dalis prie svetimų šventinių stalų, manau, keliavo prisidengdami įrodymais apie gyvenamosios vietos registraciją konkrečiu adresu, nekilnojamojo turto nuosavybės argumentais. Emigrantams irgi nebuvo bėdų, nes vėlgi - jie galėjo parvykti ten, kur yra registruoti. Tas adresas paprastai tampa įdomus tik per šventes ar atostogas vasarą, arba pamosavus nekilnojamojo turto nuosavybės popieriukais.
Pas kaimynę Kalėdoms grįžo pas ją registruota dukra. Grįžo iš užsienio su užsieniečiu draugu. Formaliai nieko neįvyko - ji per pusę pasaulio parvyko į neva į savo gyvenamąją vietą, o realiai tai buvo ištisus metus tarpusavyje nesusisiekiančių ir be emocinio ryšio nieko bendro neturinčių dviejų namų ūkių glaudus sėdėjimas prie šventinio stalo. Ir ką, pažeidimo jokio nėra. Užtat yra neteisybės jausmas.
Nuolat Lietuvoje gyvenantys žmonės ne mažiau pasiilgsta savo tėvų ir kitų artimųjų, su kuriais bendravimas pandemijos metu tapo panašus į bendravimą skiriant skirtingų valstybių sienoms. Kodėl tuomet mūsų oro uostai yra atviri visiems proginiams parvažiuotojams? Ar ne laikas išlįsti iš formalių keliauninkų pateisinimų?
Manau, būtų sąžininga visiems be išimties numatyti vienodas judėjimo taisykles, atsižvelgiant į galutinį tikslą, o ne formalumus. Nes tuoj kas antras pilietis susitvarkys nuosavybės dokumentus vienam šeštadaliui sodo namelio ar po vieną susiregistruos pas savo tėvus.
Jei jau turim ištupėti virusą namuose ir taip nutraukti jo plitimo grandinę, keliavimo kažkur priežastys turi būti vienodos: į darbą, pas daktarą, ligonį, į laidotuves. Ir su įrodymais. Visiems. Neturi įrodymų - apsisuk kontrolės punkte ar oro uoste ir keliauk atgal.
Antrasis karantinas kelia didelį nuovargį visomis prasmėmis. Ir tuo labiau apmaudu, kad sąžiningai jo taisyklių besilaikantieji lieka kvailelių vietoje. Tiesą pasakius, nelabai net logiškai atrodo tas skylėto puodo principas, kai paliekama landų-landelių kombinuotis ir prasmukti. Akivaizdu, kad visuomenė nėra tokia sąmoninga, kokia norėtųsi, jog būtų. Todėl ir atsakas į jos nesąmoningumą turi būti adekvatus.