Nevertėtų tuo stebėtis, nes, mano galva, konsultantai-profesionalai visų pirma privalo atidirbti už savo honorarus ir jokiais būdais nepūsti prieš pinigais kvepiantį vėją. O mes visi žinome iš kur vėjas pučia, ar ne? Na, o kadangi tokiems kaip aš diletantams už konsultacijas niekas nemoka, aš galiu rašinėti viską, kas ateina į mano genialią galvą su viltimi vieną kartą atsidurti net pačiame „Vox Populi“ skyrelyje. Taigi jeigu skaitote, ką parašiau, galiu tik sušukti: „Tegyvuoja demokratija!“.
Šiame rašinėlyje žadu pasiūlyti, kaip išspręsti šimtmečiais neišsprendžiamą problemą – ištempti skurdžius iš vargo ir tuo pačiu sumažinti mokesčius vaitojantiems kapitalistams. Ir aš nejuokauju!
Tačiau prieš pradedama dėstyti savo idėjas norėčiau paklausti, kodėl per tiek laiko problema nėra išspręsta? Juk tiek įžymybių, vyriausybių ir organizacijų šimtmečiais kovoja prieš skurdą? Ir ką? Ogi nieko....
Na, atsakymas, kaip dažnai ir būna, yra visai paprastas – todėl, kad šią problemą nelabai naudinga išspręsti. Tiksliau, yra labai naudinga ją spręsti, tik va, išspręsti tai gal ir nelabai. Ar galite įsivaizduoti pasaulį be „runkelių ir durnių“ vienoje tvoros pusėje ir „protingų ir apsukrių“ kitoje? Apie ką tada rašys straipsnius mūsų gerbiami žurnalistai? Ir ką darysime mes, diletantai, komentatoriai, jau nekalbant apie visą sistemą, sukurtą aptarnauti ir atgaminti nusistovėjusią pasaulio tvarką?
Na, o kita priežastis, sakyčiau, yra mūsų stebuklinis mąstymas. Žmonijai visais laikais be galo patiko stebuklai ir didvyriai, pradedant nuo vaikų norus pildančio Kalėdų Senelio ir baigiant paauglišku kovotoju su tamsiomis jėgomis Hariu Poteriu. Net ir subrendus ir pragyvenus ne vieną dešimtmetį realiame pasaulyje, žmonės su malonumu žiūri ir žavisi Žmogumi-Voru, Batmanu, Tadu Blinda, Super Policininku, Dvasių Užkalbėtoju ar fantazijas primenančiais realybės šou. Nesistebėkime, kad po visų šitų virtualių stebuklų, mūsų realus gyvenimas tegali tik sukelti depresiją ar net norą išbandyti virvės stiprumą.
Ir nors atrodytų, kad kasdieniniame gyvenime tas stebuklinis mąstymas lyg ir neturi vietos, kur tik pasisisuki, visur žmonės laukia stebuklų ir tuos stebuklus administruojančių didvyrių. Štai dažnas nuėjęs pas gydytoją tiki, kad gydytojas tik pasižiūrėjęs ir atlikęs vieną (būtinai nemokamą) tyrimą turi neklystamai nustatyti diagnozę ir paskirti gydymą, po kurio net mirties patale gulintis ligonis jau kitą savaitę šoks valsą Vienos pokyklyje.
Žmona tiki, kad vyro piniginė turi turėti stebuklingą galią niekada neištuštėti, o vyras negali suprasti kaip tie stebuklingi 100 litų, kuriuos davė sausio pradžioje sūnaus batams, striukei, darželiui ir pienukui neišsilaikė iki balandžio pabaigos?
Darbuotojai tiki, kas darbdaviui tereikia tik atidaryti stebuklingą spintelę su pinigais, kad mokėti jiems bent penkių tūkstančių litų atlyginimą ir dar tiek pat turi likti dvi-savaitinei premijai.
Savo ruožtu, verslininkas ieško stebukladario vadybininko, kuris parduos eskimams tą nuo praeitos žiemos sandėlyje užsigulėjusi ledą už dvigubą kainą, ir padarys tai už minimalų atlyginimą arba dar geriau - iš meilės eskimams. Nors reikia pripažinti, kad su užsigulėjusio ledo pardavimu eskimams esame gerokai pažengę i priekį ar bent jau kur kas toliau nei su prieš tai paminėtais stebuklais. Galiu garantuoti, kad pardavimų ir marketingo skyrius jau seniai stalčiuje laiko parengtą metodiką, kaip tai padaryti.
Būtent verslas, mano nuomone, visada buvo ir yra stebuklų meno įgyvendinimo avangarde. Kalbu, beje, be ironijos. Aš, pavyzdžiui, užaugau nežinodama, kas yra mobilus telefonas.O apie išmanųjį telefoną iš viso geriau patylėsiu. Tokių žaisliukų nebuvo ne tik kad mano kišenėje, bet net ir mano lakioje vaizduotėje. Kaip ne kaip, tai yra verslo indėlis į pasaulį.
Kapitalizme verslas, apskritai turi daugiausia galimybių ir daugiausia galių. Verslas suka pasaulį ir sijoja idėjas, prekes, žmones į kairę ir į dešinę. Čia priimti, čia atmesti. Šitą žmogelį padaryti didvyriu, šitą išmesti į šiukšlyną. Šitą patalpinti ant žurnalo viršelio, o štai prieš šitą nosį užtrenkti duris.
Kuo daugiau yra galimybių sijoti ir atmesti, tuo daugiau galimybių verslui rinktis ir surasti tą aukso kruopelytę, o dar geriau - aukso gyslą. Štai ir turime to sijojimo rezultatą – blizgantį, gražų, atsijotą fasadą ir už jų plytinčius šiukšlių laukus. Valio, jeigu esate užsilaikęs fasadinėje pusėje ir užuojauta, jeigu esate šiukšlyne. Galimybė sugrįžti iš šiukšlyno į fasadinę pusę yra gana ribota, nes tas antrinių žaliavų apdorojimo fabrikas stringa. Tiesą sakant, to fabriko paprasčiausiai nėra, nes pakanka naujų šviežių vietinių resursų ar galimybių juos atsivežti.
Tačiau kada iškyla klausimas, ką daryti su šiais kapitalizmo mašinos atmestais žmogeliais, sveikai mąstantis verslas staiga pasikeičia ir pradeda žongliruoti magijos kategorijomis.
Verslas pareiškia, kad tas šiukšlynas kieme susidaro dėl pačių šiukšlių kaltės ir šiukšlės privalo pačios susitvarkyti. Pačios persimokyti, įsistatyti baltus dantis, išmokti kalbėti keliomis užsienio kalbomis, įsigyti inžinieriaus diplomą, paaugti dešimčia centimetrų ir numesti dešimtį kilogramų, atjaunėti 20 metų ir valios pastangomis pasveikti nuo visų artritų, infarktų, hemorojų ir stebuklingai tapti NE Šiukšlėmis*.
Tereikia tik labai labai panorėti ir mėlynanosis kaimynas Jonas nustos gerti, įsigis taip trūkstamą santechniko (ar kokią ten?) specialybę iškart su penkių metų darbo patirtimi, o ponia Genutė iš pusaklės vištelės taps guvia pardavėja su papildomomis akimis pakaušyje, stebinčiomis alkaną pirkėją, kuris neišsikentęs praplėšė lenkiškų sausainių pakelį, kol Genutė svėrė daktarišką dešrą burbančiai bobutei.
Nežinau, kaip jums, bet man tai yra didesnis stebuklas, nei Jėzaus pasivaikčiojimas bangomis. Aš tiesiog manau, kad vieniems Dievulis davė galvelę, kuri supranta aukštąją matematiką, o va kitiems, žinote, ėmė ir pagailėjo. Ir jokia lazda nepadės jos suprasti. Tačiau ar tai reiškia, kad tas vargšas, Dievo ir taip nuskriaustas, niekur nepritampantis žmogelis turi būti visų keikiamas ir linksniuojamas?
Tai ką gi aš siūlyčiau? Ogi pakeisti valstybės vaidmenį!
Kada iš vienos pusės verslininkas šaukia, kad valstybė jam trukdo kvėpuoti , o iš kitos pusės vargšas žmogelis ranką atkišęs valstybės prašo šildymo kompensacijos, pašalpos vaikams ir nemokamų kruopų, valstybė pati nieko nesukurdama, o tik perskirstydama, norom nenorom tampa prievaizdu su botagu. O kaip jai netapti, jeigu ji pati nieko negamina?
Bet kodėl valstybė turi būti tik administratore, o negali būti ekonominės veiklos subjektu ir pati užsidirbti pinigų savo išlaikymui (bent daliniam)? Štai, sakykim, valstybė nuperka griūvantį namą iš gyventojų, renovuoja jį ir išnuomoja norintiems už rinkos kainą. Taip ne tik būtų uždirbami pinigai į biudžetą, įdarbinti bedarbiai, bet ir sukuriamas pagrindas rimtesnei nuomos rinkai.
Gal ir neverta tikėtis, kad valstybinis kapitalas atidarys meksikietišką restoraną, bet pieno fermą provincijoje gal ir galėtų. Valstybinio kapitalo ūkiuose galėtų būtų įdarbinami visi norintys bedarbiai, tad iš karto atkristų poreikis mokėti bedarbio pašalpą ir visokias kompensacijas, nes valstybinis kapitalas absorbuotų iš privačios rinkos išmestus žmones. Galbūt darbas ten ir nebus toks efektyvus kaip privačioje įmonėje, bet, atitinkamai, ir atlyginimas nesieks banko prezidento pajamų. O tie, kurie nori dirbti nelegaliai, irgi prašom, bet jau be pašalpų ir kompensacijų.
Konkurencija tarp privataus ir valstybinio kapitalo, manyčiau, nėra toks jau blogas dalykas. Mes žinome, kas gali įvykti, kada nuosavybė būna tik valstybinė. O neseniai išmokome ir kitą pamoką - kas atsitinka, kada privatus kapitalas turi per daug galios. O štai mišri ekonomika, pavyzdžiui, tokia kaip Kinijoje veikia ne taip jau blogai.
Kodėl vietoj mokesčių mokėtojų mes negalime tapti valstybės akcininkais? Uždirbdama, o ne tik surinkdama ir perskirstydama pinigus valstybė galės sumažinti mokesčius tiek verslui, tiek darbo jėgai. Tik žinoma, mums teks pasipriešinti ekonominiam spaudimui ir ideologinei propagandai, kuri bando mums įteigti, kad valstybė neturi teisės dirbti kitaip, o tik nuostolingai.
Taip pat būsiu užpulta, kad valstybės vaidmuo yra tik administruoti, bausti ir ginti nuo priešų, o ekonominės veiklos vykdymas yra neįmanomas. Bet kodėl? Kurioje Biblijos vietoje apie tai kalbama? O jeigu Biblijoje karaliui yra nedraudžiama laukus arti, tai kodėl mes turime drausti tai daryti valstybiniu mastu?
Taigi, kas su manimi?
*Pastaba. Taip, taip, suprantu, kad palyginimas su šiukšle gal ir gali ką įžeiti, bet prisipažinkit, kad tiems, kurie nors kartelį buvo atmesti galingos kapitalizmo mašinos, ne kartą teko pasijusti šiukšlės vietoje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!