Viskas pavyko puikiai – kopūstai mirksi mums kmynų ir spanguolių akutėmis, šypsosi tarkuotų morkų šypsenėlėmis... Ir druskos jų sultyse nei pridėt, nei atimt. Tobula! Net rodosi, kad tokie patenkinti savo darbo virtuvėje vaisiais dar niekada nesame buvę – turėsime visą puskibirį savo pačių raugintų kopūstų!
Prižiūrime tuos kopūstus kaip kokį naujagimį – badome mediniu pagaikščiu, stebimės, kiek daug jie išleidžia oro burbulų.
Diskutuojame, ar nešti arčiau radiatoriaus, ar atvirkščiai. Net parsinešame iš lauko akmenį ir tūkstantį kartų nuplovę bei dezinfekavę prislegiame juo lėkštę, dengiančią tą gėrį, kurį taip nekantru paragauti. Bet dar per anksti!
Tada pastatome kibirą ant taburetės. Dėl viso pikto vyras dar stumteli per sprindį arčiau radiatoriaus – greičiau įrūgs.
Ketvirtą kopūstų rūgimo dieną grįžę iš darbo negalime patikėti savo akimis: mūsų kopūstai plaukia! Net akmuo paskendęs balzganame vandenyje, o ant virtuvės grindų telkšo tokio dydžio bala, kad net sunerimstame, ar neužliejome apatinių kaimynų.
Puolame semti, valyti, šluostyti, ir niekaip nesiseka susigaudyti, iš kur tuose mūsų kopūstuose galėjo rastis šitiek skysčio?
Bandome ragauti – skonis tikrai raugintų kopūstų, bet toks neryškus, „išplaukęs“, lyg būtų kuo praskiestas. Skambiname vienai mamai, skambiname kitai, ir abi kaip susitarusios mums tvirtina, kad iš rūgstančių kopūstų nieku gyvu negalėjo rastis tiek skysčio, jog net lietųsi iš kibiro per kraštus. Ką jau kalbėt apie balą ant grindų.
Tad kas čia per stebuklas?! Gal kokia dvasia pas mus buvo užklydusi ir iškrėtė šitokį pokštą? Jau nė tų kopūstų negaila, kad tik paaiškėtų tikroji priežastis.
Šitaip besukant galvas suskamba durų skambutis. Viršutinė kaimynė.
„O, Dieve, – sako,– jūs jau grįžote! Net bijojau ateiti... Turbūt mes jus užpylėme vandeniu! Vaikas, pradinukas, grįžęs iš kiemo valgyti gaminosi, ir paliko virtuvės kriauklėje vandenį atsuktą. O kriauklėje – šluostė... Tad vanduo liejosi per viršų...“
Ir pataikyk tu man! Lubų sijos nesandarios kaip tik virš mūsų rūgstančių kopūstų! Užvertę galvas pamatėme nedidelį patamsėjimą ir besikaupiantį dar vieną – galbūt jau paskutinį – vandens lašą...
Tai buvo pats keisčiausias ir linksmiausias raugintų kopūstų nuotykis...
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Juokas virtuvėje“. Jei norite laimėti fantastišką virtuvės prizą, savo pasakojimą siųskite adresu pilieciai@delfi.lt Visas konkurso sąlygas rasite čia.