Primenu, kad pernai 12 tūkstančių piliečių, pasirašė peticiją, visuomenininkai ir gamtininkai, suvokdami dėl per daug intensyvios medžioklės kylančią grėsmę vilkų populiacijai, vienbalsiai reikalavo nedidinti medžioklės kvotos (nuo 60 – 2017 m. – iki 110 – 2018 m.). Aplinkos ministerija į visuomenės ir aplinkosaugininkų nuomonę visai nesureagavo, bet pamoką išmoko: laiko surinkti parašams šį kartą nebepaliko.
Šių metų pranešime siūloma leisti 2019-2020 m. medžioklės sezono metu iššaudyti 120 vilkų – 40 procentų visos vilkų populiacijos. 10 daugiau nei pernai. Rašte sakoma, kad nustatant kvotą remtasi apskaitos duomenimis ir mokslininkų išvadomis bei rekomendacijomis. Tikrai? Visų pirma, kyla įspūdis, kad mokslininkų ataskaitą „ne taip suprato“. Joje neminimas joks rekomenduojamų sumedžioti vilkų skaičius ir niekur nepažymėta, kad šiemet jis turi būti „nemažesnis“, nei pernai. Atvirkščiai, ištyrę mėginius iš 99 praeito medžioklės sezono metu nušautų vilkų, genetikai daro išvada, kad Lietuvos vilkų populiacija dėl intensyvios medžioklės buvo patyrusi „reikšmingą genetinės įvairovės susiaurėjimą“, kad ta įvairovė atsistato (pagrinde dėl iš kitų šalių migruojančių vilkų), bet dar nėra pasiekusi optimumo. Todėl rekomenduojama: „...tęsti vilko populiacijos apsaugos planą ir atsargiai (moksliniu pagrindu) planuoti sumedžiojimo intensyvumą, kol nebus atstatytas populiacijos genetinės įvairovės optimumas.“ (Pagal Vytauto Didžiojo Universiteto Žemės Ūkio Akademijos, Miškų ir ekologijos fakulteto, Mokslinio–taikomojo darbo „SUMEDŽIOTŲ VILKŲ TYRIMO PASLAUGŲ“ galutinės ataskaitos projektą. Darbo vadovė Renata Špinkytė-Bačkaitienė. 2019 m.)
Kaip jums atrodo, ką reiškia „NAUDOTI ATSARGIAI“? Tikiuosi, tą patį, kaip ir man – stengtis medžioti mažiau. Tačiau Ministras nusprendžia nustatyti DIDŽIAUSIĄ ĮMANOMĄ medžiokles limitą, net vertinant pagal naują 2018 m. „Vilko apsaugos“, o tiksliau, kaip matysime toliau, „Vilko naikinimo“ planą, kuris, beje, daugeliu punktų akivaizdžiai prieštarauja tarptautiniams Lietuvos įsipareigojimams vilkų apsaugos srityje.
Jei kam dar nežinoma, vilkai yra labai svarbūs ekosistemų dalyviai. Galima sakyti – svarbiausi, nes būdami mitybos piramidės viršūnėje, reguliuoja sistemos pusiausvyrą ir palaiko bioįvairovę. Be jų ekosistemos balansas griūva, o bioįvairovė skursta. Taip atsiranda neproporcingas kai kurių kitų ekosistemos gyvūnų, ypač kanopinių, perteklius, plinta epidemijos, nyksta bioįvairovė ir ekosistema visais atžvilgiais žlunga. Nuo to nukenčia, be kita ko, ir ūkinė veikla, jei neminėsime, kad ekosistemų funkcijų sutrikimai tiesiogiai veikia visą žmogaus būtį ir mažina jo šansus išgyventi šioje planetoje.
Tai plačiai žinomi mokslo įrodyti faktai todėl vilkai yra pasauliniu mastu saugoma rūšis. Anksčiau jie buvo masiškai naikinami, bet net ir dabar, kai pradėta juos veisti ten, kur jie išnykę bei griežtai saugoti ten, kur jiems pavyko išlikti, šių plėšrūnų populiacija vis dar nyksta. Be žmogaus veiklos jai kelia didžiulę grėsmę ir sparčiai besikeičiantis klimatas. Todėl 1979 m. Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos konvencija (Berno konvencija) paskelbė vilkus (Canis lupus) saugoma rūšimi. Jie įtraukti į Konvencijos II priedą, kur išvardintos „griežtai saugomos gamtos rūšys“. Sutartį yra pasirašiusios visos ES šalys narės. Lietuva ją pasirašė 1994 m.
1997 metais, LR Seimui ratifikuojant Berno konvenciją, lietuviškoje redakcijoje vilkas „peršoko“ iš II į III priedėlį. Dėl šio įdomaus „šuolio“ pilkasis vilkas Lietuvoje yra ne „griežtai saugoma“, o „globojama“ rūšis. Ką tai keičia? II priedėlio rūšių (įskaitant vilkus) medžioklė pagal Berno konvencijos 6 straipsnį yra besąlygiškai uždrausta, jų buveinės turi būti saugomos ir jų būtis negali būti niekaip trikdoma jokiais jų gyvenimo tarpsniais, „ypač jauniklių vedžiojimosi ir žiemojimo periodais“.
III priedėlio rūšys nenustoja būti saugomos, tačiau jų globa yra ne tokia griežta. Šių rūšių globos taisyklės aprašytos Konvencijos 7 straipsnyje. Jame sakoma, kad konvenciją pasirašiusios šalys privalo imtis „įstatyminių ir reglamentuotų priemonių“ reikalingų šiems gyvūnams globoti. Cituoju toliau: „Naudojimas laukinės faunos rūšių, išvardytų III priedėlyje, yra reglamentuotas tokiu būdu, kad būtų išlaikytas jų populiacijų egzistavimas už pavojingos ribos, atsižvelgiant į 2 straipsnio nuostatą“, kuri skamba taip: „Susitariančiosios Šalys imasi reikiamų priemonių išlaikyti arba palaikyti laukinės floros ir faunos visumą lygyje, kuris reikalingas ekologiniu, moksliniu ir kultūriniu požiūriu, atsižvelgiant taip pat į ekonominį bei rekreacinį reikalingumą ir į lokaliai grėsmėje atsidūrusių porūšių, varietetų ir formų apsaugos reikalavimus.“
Vilkų apsauga Europos Sąjungos mastu neapsiriboja Berno konvencija. Ji įtvirtinta 1992 metų ET Buveinių direktyvoje (Direktyva 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos). Vilko, to paties Canis lupus, apsauga apibrėžta taip pat, kaip Berno konvencijos II priedėlyje. Jis griežtai saugomas ir medžioklė yra draudžiama. Bet 2000 m. stodama į Europos Sąjungą, medžiotojų manipuliacijų dėka, Lietuva išsiderėjo tam tikrą išimtinę teisę „reguliuoti vilkų populiaciją“. Pirmiausia, atkreipiu jūsų dėmesį, kad ši lengvata nieko bendra neturi su pramoginės vilkų medžioklės legalizavimu, o vien su profesionaliu populiacijos „reguliavimu“. „Lengvatos“ prašymo pagrindu buvo skundai dėl vilkų daromos žalos Lietuvos ūkiams. Čia belieka tik pastebėti, kad tos žalos vilkai padaro visose šalyse, daugiausiai priklausomai nuo to, kaip atsakingai šalių ūkininkai žiūri į savo ūkių apsaugą, todėl keista, kad kai kuriose iš jų šis faktas tapo argumentu nykstančios rūšies saugojimo apribojimui, vietoj to, kad būtų iškart pradėtas spręsti ganyklų ir ūkių apsaugos priemonių klausimas. Lyg rusų pasakose – kuo Ivanas labiau tingi, tuo jam labiau sekasi.
Kaip ten bebūtų, net ir ši išskirtinė „teisė“ neįgalina chaotiškos pramoginės medžioklės, o be to, nėra galutinis ir neatšaukiamas sprendimas. Buveinių direktyvoje apie ją rašoma taip: toks nukrypimas nuo bendrų reikalavimų įmanomas tik tuo atveju, jei: „nėra kitos priimtinos alternatyvos, ir nukrypti leidžiančios nuostatos taikymas netrukdo palaikyti atitinkamos rūšies populiacijų gerą apsaugos būklę jų natūralaus paplitimo areale“. Tai reiškia, kad „lengvata“ galima naudotis tik tuo atveju, kai nėra jokios saugomų gyvūnų populiacijos nykimo grėsmės ir ji lieka sveika, stabili bei nėra kitų būdų išvengti žalos atvejams. Lietuvos atveju nė viena iš šių sąlygų šiuo metu nėra išpildyta. Būdai apsaugoti ūkiams yra, lėšos tam skiriamos didžiulės, bet jie labai retai naudojami. O vilkų populiacijos situacija tikrai nėra nei stabili, nei sveika, kaip bus matyti iš toliau išdėstytų faktų. Tai reiškia, kad „lengvata“, jei nebuvo suteikta per klaida, tai bent jau dabar nebeturi jokios prasmės ir, manau, jos panaikinimas tėra tik laiko klausimas, nes visus tuos metus ja buvo įžūliai piktnaudžiaujama. O kol kas, nors ir su „lengvatinėmis išlygomis“, vilkai vis tiek tebelieka globojama rūšimi ir įteisinti priemones, dėl kurių vilkų populiacijai grėstų išnykimo pavojus (mūsų atveju, pavyzdžiui, nustatant maksimalias medžioklės kvotas), yra akivaizdus sutarčių pažeidimas.
Apskritai, net ir tais atvejais, kai įstatymai numato „reguliavimo“ galimybę, nustatomos medžioklės kvotos, kurių esmė yra apriboti „reguliavimą“ taip, kad būtų palaikoma stabili ir sveika nykstančios rūšies populiacija. Kitaip tariant, jos reikalingos ne vilkų skaičiui mažinti, siekiant apsaugoti ūkius, o tam, kad medžioklės limitai neperžengtų nepageidaujamų ribų. Todėl kvotos, pagal Buveinių direktyvos reikalavimus, turi būti pagrįstos IŠSAMIAIS, PROFESIONALIAIS ir OBJEKTYVIAIS populiacijos skaičiaus bei gyvenimo sąlygų tyrimais ir TIKSLIAIS apskaitos duomenimis. Direktyvoje tai skamba taip: „... griežtai kontroliuojant leisti ATRANKOS būdu ir RIBOTAIS KIEKIAIS imti ir laikyti ribotą tam tikrų į IV priedą įrašytų rūšių egzempliorių skaičių, kurį nustato kompetentingos nacionalinės institucijos“. Kartoju: „atrankos būdu ir ribotais kiekiais“. Nepastebėjau, kad medžioklę Lietuvoje reglamentuojančiuose teisės aktuose būtų kalbama apie atranką (kodėl ji tokia svarbi, paaiškinsiu vėliau).
Be to, kalbant apie apskaitą vykdančių institucijų veiklą, pabrėžiamas BEŠALIŠKUMO reikalavimas. Tuo tarpu, Lietuvoje apskaitą, kurios pagrindu šiemet nustatytas šis astronominis mums svarstyti siūlomas sumedžiotinų vilkų skaičius, vykdo medžiotojai – labiausiai vilkų medžioklės intensyvumu suinteresuota visuomenės grupė, kurios nariai dažniausiai neturi net minimalaus gamtosauginio išprusimo. Sutikite, kad apie jų bešališkumą neverta net kalbėti.
Toliau. ET Buveinių direktyvoje yra įtvirtinta valstybių ES narių PAREIGA vykdyti vilkų apsaugos būklės stebėjimą – monitoringą, tirti vilkų buveinių sąlygas, jų talpą ir periodiškai pateikti to monitoringo ataskaitas atitinkamoms ES institucijoms (Buveinių direktyvos 11 ir 14 straipsniai). Nemanau, kad nors vienas iš šių reikalavimų yra Lietuvoje tinkamai vykdomas.
Tarptautinių sutarčių įsipareigojimai Lietuvoje yra viršesni už nacionalinius įstatymus. Tai įtvirtinta LR Medžioklės įstatyme. Jo 20 straipsnis skamba taip: „Jeigu Lietuvos Respublikos ratifikuotos tarptautinės sutartys numato kitokius reikalavimus medžioklei, negu šis Įstatymas, yra taikomos tarptautinių sutarčių nuostatos.“ Tačiau žvilgterkime ir į mūsų vietinius įstatymus. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnį „draudžiama (...) skurdinti augaliją ir gyvūniją.“ O LR Medžioklės įstatymo 1 straipsnis skamba taip: „Šio Įstatymo paskirtis – nustatyti visuomeninius santykius, susijusius su Lietuvos Respublikos teritorijoje esančios medžiojamosios gyvūnijos APSAUGA ir jos racionaliu naudojimu.“ To paties įstatymo 2 straipsnio, 8 dalis skelbia: „Medžioklė – medžiojamųjų gyvūnų APSAUGA ir racionalus naudojimas vadovaujantis šiuo Įstatymu, kitais medžioklę reglamentuojančiais teisės aktais bei atsižvelgiant į ekologines medžioklės plotų sąlygas, etikos normas (...).“ Pabrėžiu: kalbama ne apie ūkių, o apie medžiojamosios gyvūnijos apsaugą, racionalų naudojimą, atsižvelgiant į ekologines medžioklės plotų sąlygas.
Trumpai tariant, nepaisant visų lengvatų ir išlygų, tiek pagal tarptautinius, tiek pagal nacionalinius įstatymus Lietuvoje vilkas tebėra rūšis, kurios populiacija turi būti saugoma, palaikoma sveikoje būklėje, ir jiems sudaromos sąlygos tinkamai gyventi jų teritorijose.
Nemanau, kad yra pakankamai atsižvelgiama į nors vieną iš minėtų tarptautinių ir nacionaliniu lygiu priimtų reikalavimų, o daugelio jų yra akivaizdžiai nepaisoma. Ta proga dar šiek tiek istorijos. Prašant išskirtinės teisės medžioti vilkus, buvo pareikšta, kad Lietuvoje gyvena 550 vilkų populiacija. Tiesa, skaičių vėlgi pateikė medžiotojai. Vėliau „Vilko apsaugos plane“, sekant sutarties sąlygomis, net buvo užfiksuotos vilkų populiacijos Lietuvos teritorijoje ribos (250-500) individų. Tačiau vietoj to, kad rūpintis tos populiacijos išsaugojimu, medžioklės kvotos metai iš metų buvo nustatinėjamos be jokio realaus pagrindo, be mokslinių tyrimų, be patikimų apskaitos rezultatų, vis tebesiremiant medžiotojų pateiktais, dažniausiai iš piršto laužtais duomenimis. Ir vilkų apsaugos, ir populiacijos monitoringo reikalavimams buvo kasmet nusižengiama, o kai kuriais metais vilkų apskaita visai nebuvo vykdoma, bet medžioklė vis tiek vykdavo, o kvotos vis augo (21, 33, 60, 110, 120), neskaitant tų išskirtinių atvejų, kai Aplinkos (apsaugos) ministerijai imdavo vadovauti aplinkosauga besirūpinantis ministras. Jau nekalbant apie tai, kad niekas net nebandė nustatyti teritorijų, kuriose gyveno vilkai, talpos ir palaikytino jose vilkų skaičiaus.
Be to, kas yra itin svarbu, buvo medžiojami visi be išimties vilkai, visai neatsižvelgiant į jų šeimų struktūrą ir išlikimo po tokios medžioklės galimybes, visai nepaisant sutarties reikalavimo vykdyti atranką. Dažnai tokios chaotiškos medžioklės metu buvo (ir tebėra) sumedžiojami alfa (tėvai) ir kiti vyresni bei labiau patyrę vilkai. Taip vilkų šeima yra pasmerkiama suirti ir praranda didelę dalį išgyvenimui būtino patirties bagažo, jau nekalbant apie fizinę galimybę sumedžioti stambų grobį. Žinant vilkų gyvenimo specifiką, yra aišku, kad tai mažina visos populiacijos išlikimo šansus.
Pernai vilkus buvo pradėta skaičiuoti naudojant naują metodiką. Dabar trumpai ją aptarsiu. Pirmiausia, kaip tik dėl šios metodikos pernykštės medžioklės kvotos dydis sumušė visus rekordus, neabejotinai pažeidžiant tiek Lietuvos įstatymus, tiek tarptautinius įsipareigojimus. Skaičius, jei pamenat, palyginus su ankstesniais metais, išaugo beveik dvigubai (nuo 60 iki 110). Buvo atsisakyta vilkų skaičiavimo vienetais ir pradėta juos skaičiuoti šeimomis, kas iš esmės yra pažangi praktika. Problema glūdi ne tame.
Remiantis minėta metodika, 2018-2019 m. žiemą Lietuvoje, oficialiais duomenimis, buvo suskaičiuotos 37 vilkų šeimos. Šeima Lietuvoje laikoma ne mažiau, nei 4 individų grupė. Individų šeimoje vidurkiu laikomas skaičius 8. Man buvo paaiškinta, kad taip nutarta kompensuoti mažesnėse nei 4 individų grupėse esančių bei vienišų vilkų skaičių, kuris nuo šiol nebebus pridedamas. Ar tokia statistika patikima? Ateitis parodys, o kol kas tenka ja remtis, vien paminit, kad taip skaičiuojant, šių metų apskaitos rezultatas – 10 vienetų arba 3-4 procentais didesnis vilkų skaičius, nei skaičiuojant pagal Europoje plačiausiai taikomą metodiką. Europinės metodikos naudojamas individų šeimoje vidurkis yra 3-4 (vid. 3,5), bet atskalūnų skaičius, skirtingai nuo lietuviškos versijos, pridedamas atskirai.
Štai jums skaičiai: pagal lietuvišką metodiką vilkų populiacija šią žiemą buvo 37 x 8 = 296 vilkai, o pagal europinę 37 x 3,5 + 156 = 286 vilkai (156 – AM pranešime spaudai pateiktas bendras suskaičiuotų mažesnių grupelių ir vienišų vilkų skaičius). Beje, įdomu pastebėti, kad pranešime apie numatomą naują medžioklės limitą tos mažesnės vilkų grupelės paminėtos atskirai, nepažymint, kad jos dėl to didžiulio 8 narių šeimoje vidurkio JAU BUVO „suskaičiuotos“ drauge su šeimomis. Taigi, neinformuotam skaitytojui vilkų skaičius gali pasirodyti pusantro šimto vilkų didesnis, nei realiai suskaičiuota. Sakykim, neapsižiūrėjimas.
Dabar – apie palaikytinas populiacijos ribas. Tie 296 vilkai yra tik nežymiai didesnė pusė Lietuvai stojant į ES paskaičiuotų vilkų (550). Pirmiausia, bet kuriam nors minimalią logiką turinčiam stebėtojui toks vilkų sumažėjimas reikštų akivaizdų vilkų populiacijos nykimo ženklą. Tiek pagal seną (250-500 individų), tiek pagal naują (32-62 vilkų šeimos kart 8) „Vilko apsaugos planą“, tai tik šiek tiek aukščiau minimalios populiacijos ribos. Be to, kaip jau žinome, mokslininkai pataria būti „atsargiems“, nes vilkų populiacijos genetinė įvairovė nėra optimali. Todėl, atrodytų, jei kvotų kūrėjų paskata – saugoti populiaciją, reikalo medžioti apskritai nėra, nes net su planuojamu prieaugliu pavasarį vilkų būtu tik 416 (296+296 x 3,25). Vietoj to pasirenkamas maksimalus leistinas kvotos limitas, kas akivaizdžiai byloja, šio plano įgyvendintojus valdo visai kitos aistros, nei siekis saugoti gyvūnus.
Dar pora žodžių apie pačią apskaitą ir jos rezultatų pagrindą. Pranešime spaudai minima, kad šiemet „apskaitos pagal pėdsakus sniege duomenys gauti tik iš maždaug pusės – 504 – apskaitos vienetų (pernai – net iš 881 apskaitos vieneto).“ Tai ką, likusioje pusėje skaičiuotojai, taip sakant, „bonką gėrė“? Bijau, kad priežastis kita. Tiesiog tose teritorijose vilkai per praeitą medžioklės sezoną buvo visai arba beveik išnaikinti. Be to, galiu kirsti lažybų, kad didžioji dalis tų suskaičiuotų 37 šeimų dėl tos pačios priežasties ne ką gausesnės nei 4 individai kiekvienoje, kuomet sveika vilkų šeima ne medžioklės teritorijose yra 8-12 narių.
Tai liūdni šių metų duomenys. Tačiau vilkų naikinimo istorija tuo nesibaigia. Kai pernai buvo kuriamas naujasis „Vilko apsaugos planas“ buvo nuspręsta (visai neaišku, kuo remiantis), kad vilkai Lietuvoje nebebus medžiojami tik tuomet, jei šeimų bus suskaičiuota mažiau nei 12 (96 individai), o jei daugiau, medžiojamų žvėrių skaičius vis tiek bus nustatomas pagal planuojamą populiacijos prieauglį. Taip apatinė senajame „Vilko apsaugos plane“ numatyta palaikyti populiacijos riba nukrinta nuo 250 iki 96 vilkų – sumažinama beveik dviem trečdaliais. Kertama iš peties, ar ne?
Beje, nustatant maksimalias medžioklės kvotas vilkų populiacijai augti apskritai užkertamas kelias, nes tas maksimalus kvotos lygis yra būtent visas planuojamas šeimos prieauglis šimtu procentų (3,25). Dar kartą primenu, kad kai stojant į ES buvo prašyta teisės reguliuoti vilkų populiaciją, vilkų oficialiai būta 550 ir buvo pažadėta tą skaičių išlaikyti STABILŲ. Bet žadėjo juk ne dabartinis ministras –medžiotojas – ir ne jo medžioklės būrelių kolegos. Ar jiems motais kažkieno pažadai? Taigi, kalbėti apie „Vilkų apsaugos plano“ kūrėjų norą saugoti vilkų populiacija, būtų tiesiog absurdiška. Geriausiai situaciją apibūdinantis žodis, manding, būtų „genocidas“.
Tokius drastiškus sprendimus vis dar bandoma dangstyti ūkininkų skundais dėl vilkų antpuolių. Bet, kaip žinia, remiantis įstatymais ir tarptautine praktika, apie ūkių apsaugą turėtume kalbėti visai atskirai, ir ji visiškai neturėtų būti siejama su medžioklės kvotomis. Vilko apsaugos planai kuriami ne avims, o vilkams saugoti. Nepaisant to, pranešime spaudai rašoma, kad skaičiuotojai rėmėsi ne vien įprastais skaičiavimo metodo duomenimis, bet ir vilkų padarytos žalos atvejais. Gal tai reiškia, kad ta pati vilkų šeima, kuri buvo pagal pėdsakus sniege įtraukta į apskaitą miške, buvo po to vėl iš naujo suskaičiuota, jei nugvelbė porą ūkininko avių? Įdomi bausmė, ar ne? Dar įdomesnė aritmetika.
Ir visiškai beprasmė. Jau ne kartą kalbėta, kad vilkų naikinimas yra visiškai nenaudingas ūkininkams. Kuo labiau destabilizuojama vilkų populiacija, kuo smarkiau ardomos jų šeimos ir trikdomas natūralus jų gyvenimo būdas, tuo labiau jie puola ūkius. Išsamus mokslinis tyrimas šia tema, sukėlęs didelę reakciją visame pasaulyje, 2016 m. rugsėjo 1 d. buvo paskelbtas Amerikos ekologų draugijos leidinyje „Frontiers in Ecology and The Environmet“. Apybraižoje pateikta štai tokia statistika: vilkų žudymas ne tik nesumažina išpuolių prieš ūkius, bet 43 procentais atvejų jų apimtis padidina. Tuo tarpu, ganyklų apsaugos priemonių taikymas 80 procentų atvejų išsprendžia problemą. Likusiais 20 procentų atvejų dažniausiai būna kaltas netinkamas apsaugos priemonių taikymas arba nepakankama jų priežiūra.
Pagal daugybės kitų mokslinių tyrimų, vykdytų pasauliniu mastu, rezultatus (įskaitant ir lietuvių mokslininkės, minėtos genetinių tyrimų ataskaitos darbo vadovės, Dr. Renatos Špinkytės-Bačkaitienės ankstesnio mokslinio darbo išvadas), medžioklės ir žalos statistika nerodo, jog medžioklė sumažintų žalą. Yra atvirkščiai. Tokio pobūdžio tyrimai buvo vykdyti ne vienoje Europos šalyje (pavyzdžiui, Lenkijoje, Rumunijoje, Kroatijoje, Albanijoje). Visi jie parodė, kad kuo vilkai intensyviau ujami ir žudomi, tuo jie aršiau puola ūkius net tada, kai jų skaičius yra labai sumažinamas. Pavyzdžiui, Švedijoje atliktų tyrimų duomenimis, kai vilkiukai netenka vieno ar abiejų tėvų, suaugę jie daug dažniau ir aršiau puola naminius gyvulius. Išpuolių padažnėja, nes medžioklės metu netekę patyrusių šeimos narių, vilkai praranda natūralų gebėjimą susimedžioti stambų grobį savo teritorijose, išsiskirsto mažesnėmis grupelėmis, susikuria mažytės šeimos, ir tuomet, kad galėtų pramisti ir išmaitinti mažylius, jie puola lengvesnį grobį – nepakankamai apsaugotas ūkininkų avis. Kai antai sveikų vilkų šeimų išvykos už teritorijos ribų yra kraštutinai retos. Paprastai jos, ypač žiemą, gyvena ir medžioja drauge savo teritorijose. Šią tvarką suardžius, vilkų įpročiai taip pat pasikeičia. Jau nekalbant apie tai, kad šeimos nario ar narių praradimas vilkus destabilizuoja emocionaliai ir dėl to jų natūrali elgsena keičiasi.
Net Buveinių direktyvos 2 straipsnio 3 dalyje, kur kalba apie skirtingų interesų pusiausvyrą, pabrėžiama, kad jeigu medžioklė, kaip prevencinė priemonė, nėra efektyvi, ji neturi būti taikoma. O kad Lietuvoje šia prasme medžioklė tikrai neatneša jokio teigiamo rezultato, yra labiau nei akivaizdu. Kiekvienais metais kyla vajus žudyti vilkus, o sekančiais vis labiau skundžiamasi dėl žalos. Ar taip sunku suvokti, kad teroras prieš vilkus bumerangu tvoja patiems ūkininkams? Taip sukasi uždaras žudynių ratas, o ūkininkai, kurstomi medžiotojų, toliau aklai traukia tą pačia dainelę: „reikalaujame šaudyti vilkus“...
Apskritai, šių laikų mokslas ir technologijos leidžia žmogui pasiekti tolimiausius visatos užkampius ir skverbtis į giliausias atomo branduolio glūdumas. Tiesiog gėda kalbėti, kad 21-o amžiaus žmogus nesugeba apsaugoti savo bandos nuo vilko. Ūkių apsaugoms ir žalos atlyginimui Europos komisija kasmet skiria milijonines lėšas, kurios, beje, valdžios biurokratiniame labirinte neretai nuplaukia ne tuo adresu, arba būna netinkamai panaudojamos pačių ūkininkų. Tuo tikrai negalima kaltinti vilkų, ar ne? Taigi, turint omenyje vilkų svarbą ekosistemose, toks aklas ir besaikis jų naikinimas, tikrai niekuo nepadedantis ūkininkams, yra ne tik absurdiškas, bet ir nusikalstamas.
Nors aplaidumas taikant ūkių apsaugos priemones yra ne tik kaimo žmonių kaltė, o gal net visai ne jų, kompensacijos už patirtą žalą turėtų būti mokamos tik tokiais atvejais, kai ūkininkai yra tinkamai apsaugoję savo gyvulius, kaip tai praktikuojama kitose Europos Sąjungos šalyse. Tuomet ir į apsaugų įrengimą būtų žiūrima atsakingiau. Rūpintis ūkių apsaugomis ir tinkamai skirstyti lėšas yra atitinkamų valdžios institucijų prievolė, bet į ją žiūrima neatsakingai. Tai ir turėtų būti išspręsta pirmiausiai. Be to, tokiais tempais nykstant laukinei gyvajai gamtai, mes visi turėtume jausti pareigą daryti viską, kad jos likučiams suteiktume šansą išlikti. Jau vien dėl to, kad išnykdama ji ir mus pačius nusitemps į nebūtį. O medžiotojų interesai šioje situacijoje apskritai turėtų būti palikti nuošalyje, kaip ir jų dalyvavimas gyvūnų apsaugos procese, nes jų veikla neturi nieko bendro su gyvosios gamtos saugojimu ir globa.
Tikiuosi, kad šis straipsnis padės abejingiems susimąstyti, nežinantiems sužinoti, o kitaip mąstantiems apsvarstyti savo argumentų svarumą. Gyvename vienoje žemėje, kvėpuojame vienu oru ir ekosistemų destrukcijos pasekmės palies mus visus vienodai, ar būtume gamtos gynėjai, ar ūkininkai, ar, galiausiai, medžiotojai. O valdžios atstovų ir verslininkų nei jų užimamos pareigos, nei turimos privilegijos tikrai neapsaugos nuo bendro žmonijos likimo, todėl tikiuosi, kad ir jų pozicija, sprendžiant vilkų apsaugos problemą, pasikeis.